„Bendrakeleiviams“ – 25 metai. „Vilniaus ritmu“ studijoje Jūratė Pilibaitienė kalbėjosi su Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ pirmininke Mariana Iljina ir administracijos vadove Vitalija Kot-Macevičiene apie skyrybas, skyrybų krizę, pagalbą žmogui sudėtingu gyvenimo laikotarpiu ir santykių krizę. Prieš 25 metus įkurta bendruomenė atsirado iš poreikio padėti žmonėms, išgyvenantiems skyrybas, o šiandien jos veikla apima ir pagalbą po skyrybų, santykių stiprinimą bei savęs pažinimą. Pokalbyje viešnios pasakoja, kaip keitėsi žmonių požiūris į pagalbos ieškojimą, kokią reikšmę krizei išgyventi turi grupinė pagalba ir bendruomenė bei kodėl skyrybų pabaiga nebūtinai reiškia gyvenimo pabaigą.

Nuo pagalbos skyrybų krizę išgyvenantiems iki platesnės saviugdos

„Vilniaus ritmu“ studijoje Jūratė Pilibaitienė kalbėjosi su Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ pirmininke Mariana Iljina ir administracijos vadove Vitalija Kot-Macevičiene. Pokalbio centre – 25 metų organizacijos kelias, skyrybų krizė, santykių sunkumai, savęs pažinimas ir bendruomenės svarba žmogui, išgyvenančiam sudėtingą gyvenimo etapą.

Prieš ketvirtį amžiaus „Bendrakeleiviai“ atsirado iš labai konkretaus poreikio – žmonėms, išgyvenantiems skyrybas ir santykių krizes, trūko vietos, kur jie galėtų sulaukti pagalbos ir nebūti vieni su savo išgyvenimais. Kaip pasakojo viešnios, tuo metu nebuvo bendruomenės, kuri būtų orientuota į tokias situacijas. Kunigas Antanas Saulaitis subūrė komandą, o psichologinė ir sielovadinė pagalba tapo organizacijos veiklos pagrindu.

Skyrybos – daugiau nei santykių pabaiga

Pokalbyje daug dėmesio skirta tam, kas žmogui iš tiesų nutinka skyrybų metu. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip dviejų žmonių sprendimas nebegyventi kartu, tačiau kartu gali keistis ateities planai, finansinė situacija, socialinis gyvenimas, santykiai su artimaisiais ir net paties žmogaus supratimas apie save.

Mariana Iljina skyrybų patirtį palygino su sudėtingu patiekalu, kuriame susipina daugybė skirtingų gyvenimo sričių.

„Skyrybas matau kaip tokią labai didelę lėkštę su daug, daug įvairių produktų, ingredientų, kuriuos tu turi suvalgyti ir suvirškinti.“

Anot jos, skyrybų metu gali būti prarandamas ne tik partneris. Keičiasi vaikų gyvenimas, santykiai su abiejų pusių tėvais, draugais, gali kilti turto ar finansinių klausimų. Kai kuriais atvejais procesas užsitęsia metų metus, todėl formali skyrybų pabaiga dar nebūtinai reiškia emocinio išgyvenimo pabaigą.

Kodėl skyrybos gali būti išgyvenamos kaip gedulas?

Laidoje kalbėta ir apie tai, kodėl skyrybos kartais prilyginamos gedului. Ypač sudėtinga gali būti tam žmogui, kuris nėra skyrybų iniciatorius. Tokiu atveju santykių pabaiga gali būti patiriama kaip labai didelė netektis, o kartu tenka susidurti su daugybe kitų pokyčių.

Mariana Iljina pabrėžė, kad ne visada įmanoma iš karto „užversti puslapį“. Kartais skausmas sugrįžta net praėjus keleriems metams, ypač jeigu iš karto po skyrybų žmogus stengėsi kuo greičiau pabėgti nuo nemalonių jausmų ir jų neišgyveno.

„Man atrodo, šiuolaikinio žmogaus tas skubėjimas, toks išskubėti iš tų nemalonių jausmų, jų neišgyventi, nenerti giliau, jis ir veda prie to, kad tos skyrybos kartais pasiveja.“

Savęs pažinimas vietoje kaltųjų paieškos

Viena iš „Bendrakeleivių“ grupinės pagalbos ypatybių – dėmesys ne kaltųjų paieškai, o paties žmogaus patirčiai. Skyrybų krizėje gali kilti noras surasti, ką apkaltinti dėl to, kas nutiko, tačiau grupėse daugiau dėmesio skiriama klausimams: kas atsitiko su manimi šiuose santykiuose, kaip aš išgyvenu skyrybas ir kaip noriu gyventi toliau?

Pasak pašnekovių, savęs pažinimas gali būti svarbus ne tik jau įvykus skyryboms. Žmonės vis dažniau pagalbos ieško anksčiau – dar tuomet, kai santykiai išgyvena krizę. „Bendrakeleivių“ veikloje atsirado susitikimų ciklų, skirtų poroms, kurios nori geriau susikalbėti, atrasti bendrumą ir ieškoti būdų santykius stiprinti.

Vaikai neturėtų tapti skyrybų konflikto dalimi

Pokalbyje atskirai aptarta ir vaikų situacija. Skyrybų metu keičiasi ne tik suaugusiųjų gyvenimas – vaikams taip pat gali tekti susidurti su dideliais pokyčiais: gyvenamosios vietos ar mokyklos keitimu, pasikeitusia finansine situacija, santykiais su abiem tėvais ir platesne šeima.

Mariana Iljina kaip vieną skaudžiausių situacijų įvardijo atvejus, kai skyrybos virsta suaugusiųjų karu, o į jį įtraukiami vaikai.

„Baisiausia, kai jie įtraukia visą tai vaikus.“

Pasak pašnekovės, skyrybos gali vykti ir kitaip – tėvams susitarus dėl vaikų, leidžiant jiems išlaikyti ryšį su abiem tėvais ir vengiant vaikų įtraukimo į tarpusavio konfliktą.

Grupė kaip vieta, kurioje nereikia būti vienam

„Bendrakeleivių“ veikloje svarbią vietą užima grupinė pagalba. Pašnekovės pasakojo, kad žmogui, išgyvenančiam skyrybas, gali būti svarbu išgirsti kitų žmonių patirtis ir suprasti, kad jo situacija nėra vienintelė. Būtent bendras išgyvenimas ir refleksija gali tapti stiprybės šaltiniu.

Grupėje žmogus nėra verčiamas iš karto atskleisti visos savo istorijos. Specialistai padeda dalintis tiek, kiek žmogui tuo metu priimtina. Laikui bėgant atsiranda daugiau pasitikėjimo, o kitų žmonių atvirumas gali padėti mažinti gėdos, vienišumo ar susimažinimo jausmą.

Vitalija Kot-Macevičienė pabrėžė ir 25 metų sukauptos patirties reikšmę:

„Dirba tikrai profesionalūs specialistai, kurie jau turi patirtį, 25 metų patirtį perduoda savo mokiniams ir dirba pagal unikalų metodą.“

Psichologinė ir sielovadinė pagalba

„Bendrakeleivių“ išskirtinumas nuo pat pradžių buvo psichologinės ir sielovadinės pagalbos derinimas. Šiandien centre dirba įvairių sričių specialistai – psichologai, sielovadininkai, porų ir šeimų konsultantai, mediatoriai, vaikų psichologai, dailės terapeutai. Organizacija taip pat teikia kompleksinę pagalbą skyrybų krizę išgyvenantiems suaugusiesiems ir vaikams.

Pašnekovės pasakojo, kad grupiniuose užsiėmimuose kartu dirba psichologas ir sielovadininkas. Ši pagalba atvira skirtingų konfesijų žmonėms ir netikintiesiems. Sielovadininko vaidmuo, kaip pasakojo Mariana Iljina, leidžia į žmogaus patirtį pažvelgti giliau – neapsiriboti vien tuo, kaip žmogus reaguoja ar ką išgyvena psichologiniu lygmeniu.

Po krizės gali prasidėti naujas gyvenimo etapas

„Bendrakeleivių“ tikslas nėra vien padėti žmogui išgyventi konkretų sunkų laikotarpį. Organizacija siekia kurti bendruomenę, kurioje žmogus galėtų likti ir toliau – dalyvauti renginiuose, kelionėse, žygiuose, susitikimuose.

25 metų patirtį apibendrindama Mariana Iljina išskyrė vieną esminę mintį:

„Žmogui reikia žmogaus, kad kai ateina pabaiga, tai dar ne pabaiga, kad po pabaigos gali atsirasti dar daugiau gyvenimo.“

Pasak jos, „Bendrakeleiviai“ tapo erdve, kurioje žmogus gali atrasti kitus žmones, kurie jį priima, išgirsta ir supranta. O tai, kas prasideda nuo skausmo ir vienatvės, laikui bėgant gali virsti bendryste ir naujais ryšiais.

Žvilgsnis į ateinančius 25 metus

Švęsdami 25 metų jubiliejų „Bendrakeleiviai“ žvelgia ir į ateitį. Pašnekovės pasakojo apie norą į organizacijos veiklą dar labiau įtraukti kūrybą ir meną, suteikti žmonėms galimybę per kūrybines veiklas atrasti naujų būdų pažinti save.

Kartu išlieka ir pagrindinė organizacijos kryptis – pagalba žmonėms, išgyvenantiems krizes. Tačiau duris norima atverti ir tiems, kurie tiesiog nori geriau pažinti save, rūpinasi saviugda ir ieško erdvės prasmingam buvimui su kitais žmonėmis.