Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė šį kartą kalbina dainininką, kurio balsas daugelį lydi nuo vaikystės – Dmitrijų Šavrovą, geriau žinomą kaip Sasha Song. Tai jautrus ir atviras pokalbis apie šlovę, praradimus, priklausomybę, tikėjimą ir kūrybą, kuri tapo naujo gyvenimo pradžia. Atlikėjas atvirai dalijasi savo kelione nuo scenos šviesų iki tylos ir vėl atgal – į muziką, į save, į ramybę. „Muzika man yra visas gyvenimas, o kai jos neliko, neliko ir manęs. Dabar ji vėl groja, ir aš jaučiu, kad gyvenu iš naujo.“

Vaikystės šlovė ir pirmieji žingsniai scenoje

Atlikėjas Dmitrijus Šavrovas, visiems pažįstamas kaip Sasha Song, scenoje pasirodė dar vaikystėje – vos dvylikos jis jau buvo žinomas visoje Lietuvoje, pelnė „Bravo“ statulėlę ir tapo vienu jauniausių šalies muzikos talentų. Nors atrodė, kad vaikystės svajonės pildosi, už to slypėjo jaudulys ir nesuvoktas populiarumas. „Aš labai gerai pamenu tą jausmą būti ant scenos, bet kai nulipdavau – tas dėmesys buvo per didelis. Aš dainuodavau ir dainuodavau, bet nesupratau, kodėl mane visi taip gyrė.“ Ta šlovės našta, pasak Sasha, paveikė ne tik vaikystės džiaugsmus, bet ir jo santykį su savimi. Jis prisipažįsta, kad nuo mažų dienų jautėsi per daug stebimas, o šou pasaulis atrodė ir įdomus, ir bauginantis.

Kūrybos viršūnės ir priklausomybės dugnas

Savo kūrybinį kelią Sasha tęsė su didele aistra – pasirodė „Muzikos akademijoje“, vėliau Eurovizijoje, rašė dainas sau ir kitiems, kūrė tekstus, kurie vis labiau gilėjo. Tačiau kartu augo ir vidinės kovos. „Aš visada jaučiau didelį nepasitikėjimą savimi. Alkoholis man padėdavo tapti tuo žmogumi, kuriuo norėjau būti – drąsiu, ramiu, laisvu.“ Šis įprotis ilgainiui tapo spąstais, atėmusiais kūrybos džiaugsmą. Jis pasakoja, kad bandydamas kurti įvairiausius muzikos stilius – pop, soul, jazz, R&B – visada siekė įtikti kitiems, bet niekada nesijautė pakankamas. „Aš visą gyvenimą bandžiau patikti žmonėms, o kai supratau, kad niekam neįtiksiu, nustojau kurti. Man reikėjo pritarimo, kurio vis neradau.“

Tai buvo etapas, kai scena tapo tuščia, o gyvenimas – beprasmis. Dainininkas neslepia, kad tikėjimas savimi buvo prarastas, o alkoholio sukelta iliuzija tapo vienintele pabėgimo forma. „Mano vidus buvo pilnas tamsos, ir tik alkoholyje mačiau išeitį.“

Sugrįžimas per muziką ir tikėjimą

Lemtingu tapo reabilitacijos laikotarpis, kai Sasha, atsidūręs pačiame dugne, vėl atrado muziką. Būtent ten gimė jo nauja daina „Be tavęs muzika negroja“. „Aš pamačiau koplyčioje pianiną ir paprašiau pagroti. Ir tada viskas prasidėjo – kūryba grįžo tarsi savaime. Padėjau rankas ant klavišų ir daina gimė pati.“ Kūryba tapo terapija, išsigelbėjimu ir naujo gyvenimo pagrindu.

Šiandien Sasha Song sako atradęs kitokį santykį su muzika ir pasauliu. Jis gieda bažnyčioje, dalijasi tikėjimu ir sako, kad ten jaučia tikrą ramybę. „Kai giedu, aš jaučiu atsakomybę ir džiaugsmą. Tai tarnystė, kuri išvalo vidų. Aš nieko neverčiu klausytis, tiesiog dalinuosi tuo, kas padeda būti ramiam.“

Jo istorija tapo įkvėpimu kitiems. Žmonės rašo jam laiškus, prašo patarimo, ieško pagalbos. Nors, kaip pats sako, ne visiems gali atsakyti, kalbėjimas viešai jam tapo būdu padėti. „Aš noriu, kad žmonės suprastų – galima išsikapstyti. Bet pirmiausia reikia norėti ir išgirsti save.“

Nauja kūryba ir laisvė būti savimi

Po ilgos tylos Sasha vėl kuria – rengia koncertus, planuoja naujus projektus ir net kalėdinę dainą. Jis sako, kad dabar nebevadovaujasi ambicijomis, o tiesiog džiaugiasi kiekvienu žingsniu. „Anksčiau, kai turėjau didelių planų, niekas nepavyko. Dabar gyvenu čia ir dabar, po truputį, statydamas naują gyvenimą.“

Tarp svajonių – koncertas Keturinių bažnyčioje, kur jis nori pasidalyti ne tik muzika, bet ir tikėjimu. Jo dainose šiandien dominuoja meilė, atvirumas ir ramybė. „Aš nebeieškau formulės, tiesiog kuriu iš širdies. Kai nustoji galvoti, kam tai patiks, kūryba pagaliau pradeda tekėti.“

Žinutė tiems, kurie dar ieško kelio

Sasha Song atvirai kalba apie priklausomybę ir gyvenimo dugną ne tam, kad šokiruotų, o tam, kad parodytų – iš to galima pakilti. „Negyvenkite iliuzijoje, kad susitvarkysite patys. Aš dvidešimt metų taip galvojau. Tik kai atsidūriau ties riba – tarp gyvenimo ir mirties – aš išgirdau save.“ Jis sako, kad laimė jam dabar reiškia ramybę, o svarbiausia – gebėjimą mylėti save ir kitus. „Kai supranti, kad visiems neįtiksi, pasidaro lengviau gyventi. Aš nežinau, ar esu laimingas, bet esu ramus – ir tai man didžiausia dovana.“