Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos instituto prezidentą Remigijų Bimbą. Pokalbio centre – žmogaus kilmė, istorinė atmintis, asmeniniai ir valstybės simboliai bei gegužės 22-23 dienomis Valdovų rūmuose Vilniuje vyksiantis V tarptautinis kolokviumas „Genealogija, heraldika ir veksilologija“.

Laidoje kalbama apie tai, kodėl genealogija šiandien išgyvena tikrą susidomėjimo bangą, kuo svarbūs herbai, kaip jie kuriami, ką apie žmogų ar bendruomenę gali pasakyti simboliai, ir kodėl vėliavos nėra vien dekoratyvus ženklas. Remigijus Bimba pabrėžia, kad genealogija, heraldika ir veksilologija nėra tik siaurų specialistų temos – jos padeda geriau suprasti savo tapatybę, šeimos istoriją, krašto praeitį ir valstybės raidą.

Genealogija – kelias į savo šaknis

Pokalbio pradžioje daug dėmesio skiriama genealogijai. Remigijus Bimba primena, kad sovietmečiu domėtis savo kilme buvo sudėtinga, o kartais ir pavojinga. Daug šeimų apie savo praeitį, ypač kilmingą kilmę ar turėtą turtą, nekalbėdavo, todėl šiandien ne vienas žmogus apie savo giminės istoriją sužino tik pradėjęs ieškoti dokumentų archyvuose.

Pasak pašnekovo, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir atsivėrus archyvams, susidomėjimas genealogija tiesiog „sprogo“. Šiandien daug dokumentų jau yra suskaitmeninta, prieinami įvairūs internetiniai šaltiniai, tačiau genealoginiai tyrimai vis dar reikalauja kantrybės, kalbų žinių ir gebėjimo skaityti senuosius raštus.

„Kai Lietuva tapo nepriklausoma ir atsivėrė tie archyvai, tai iš tikrųjų užspaustas domėjimasis genealogija sprogo“, – laidoje sakė Remigijus Bimba.

Pašnekovas pastebi, kad genealogija nėra vien kilmingųjų ar istorikų užsiėmimas. Kiekvienas žmogus gali pradėti nuo artimiausių šeimos narių – tėvų, senelių, prosenelių – ir pamažu dėlioti savo giminės medį. Tačiau šis darbas retai kada turi aiškią pabaigą: atsiranda naujų dokumentų, naujų ryšių, naujų istorijų.

„Genealogiją padaryti iki galo faktiškai misija yra neįmanoma. Visada atsiranda nauji šaltiniai, naujos žinios“, – kalbėjo R. Bimba.

Heraldika – mokslas, menas ir simbolių kalba

Antroje laidos dalyje pokalbis krypsta į heraldiką. Remigijus Bimba paaiškina, kad heraldika yra ir mokslas, ir menas. Norint tyrinėti herbus, reikia specialių žinių, o norint sukurti herbą – ne tik meninių gebėjimų, bet ir heraldikos taisyklių išmanymo.

Laidoje aptariama, kokie būna herbai: miestų ir miestelių, asmeniniai, kilmingųjų, dvasininkijos, juridinių asmenų, asociacijų ar įmonių. Pasak pašnekovo, herbas negali būti tiesiog gražus piešinys – jame naudojami simboliai turi atitikti heraldikos logiką, būti aiškūs, prasmingi ir įsimintini.

R. Bimba pabrėžia, kad geras herbas dažniausiai nėra perkrautas detalėmis. Kuo aiškesnis simbolis, tuo jis stipresnis. Dažnai žmonės nori į herbą sudėti daug asmeninių ženklų, inicialų, šiuolaikinių objektų ar tekstų, tačiau heraldikoje tai ne visada tinkama.

„Herbas geras yra tada, įsimintinas tada, kai yra nedaug simbolių. Geriausia, kad būtų vienas“, – sakė pašnekovas.

Laidoje taip pat kalbama apie tai, kad asmeniniai herbai šiandien tampa vis populiaresni. Žmonės nori turėti savo ženklą, kuris atspindėtų jų profesiją, vertybes, šeimos istoriją ar asmeninę tapatybę. Iš herbo gali gimti ir kiti reprezentaciniai ženklai – vėliavos, antspaudai, papuošalai, žiedai, įvairūs dizaino elementai.

Veksilologija – vėliavų istorija ir prasmė

Trečioji svarbi pokalbio tema – veksilologija, arba vėliavų tyrinėjimas. Remigijus Bimba paaiškina, kad herbai ir vėliavos yra glaudžiai susiję. Miestas, turintis herbą, dažnai turi ir vėliavą. Asmuo, susikūręs herbą, taip pat gali turėti ir asmeninę ar reprezentacinę vėliavą.

Laidoje aptariama, kad žmonės neretai pirmiausia pagalvoja apie vėliavą prie namų ar sodybos, tačiau herbinės vėliavos kūrimo kelias paprastai prasideda nuo herbo. Vėliava tampa ne tik puošybos elementu, bet ir tapatybės, priklausymo, tradicijos ženklu.

Kalbėdamas apie asmeninių ženklų naudojimą, pašnekovas atkreipia dėmesį, kad svarbiausia – pagarba valstybės simboliams ir aplinkai. Asmeniniai herbai ar vėliavos gali būti naudojami privačioje erdvėje, jei jie nepažeidžia šalies, bendruomenės ar kitų žmonių pagarbos principų.

V tarptautinis kolokviumas Vilniuje

Viena svarbiausių laidos temų – gegužės 22-23 dienomis Valdovų rūmuose vyksiantis V tarptautinis kolokviumas „Genealogija, heraldika ir veksilologija“. Tai jau penktą kartą organizuojamas renginys, kuris, pasak Remigijaus Bimbos, nuosekliai augo nuo pirmojo susitikimo, kuriame dalyvavo dvi šalys – Lietuva ir Latvija, iki šių metų renginio, subursiančio dalyvius iš 24 šalių.

Kolokviume laukiama daugiau kaip 100 dalyvių, numatyti 34 pranešimai, tarptautinis forumas ir armigerių sambūris. Renginyje dalyvaus mokslininkai, tyrėjai, istorikai, heraldikos ir veksilologijos specialistai, taip pat žmonės, kurie šiomis temomis domisi asmeniškai.

Šių metų kolokviumo temos glaudžiai susijusios su kilmingųjų paveldu, kunigaikščiais, karaliais, didikais, genealoginiais medžiais, herbais ir vėliavomis. Bus kalbama apie Barborą Radvilaitę, Boną Sforcą, Gediminaičius, Lietuvos valstybės ištakas ir kitus istorinius kontekstus.

„Esmė yra mokslininkai, tyrėjai, žmonės, kurie domisi genealogija, heraldika ar vėliavomis. Tai yra labai gera vieta susitikti čia, Vilniuje“, – sakė R. Bimba.

Pašnekovas pabrėžia, kad kolokviumas yra ne tik mokslinis renginys, bet ir galimybė pristatyti Lietuvą pasauliui. Užsienio svečiai, atvykstantys į Vilnių, susipažįsta ne tik su akademinėmis temomis, bet ir su Lietuvos istorija, sostinės kultūra, Valdovų rūmais bei mūsų istorinės atminties gyvybingumu.

Kodėl istorija svarbi šiandien?

Laidos pabaigoje kalbama apie tai, kodėl šiuolaikiniam žmogui svarbu atsigręžti į savo šeimos, krašto ir valstybės istoriją. Remigijus Bimba akcentuoja, kad istorija padeda žmogui tvirčiau jaustis dabartyje. Žinodamas, iš kur esi kilęs, geriau supranti save, savo aplinką ir savo ryšį su kitais žmonėmis.

Pasak pašnekovo, domėjimasis genealogija dažnai ateina brandesniame amžiuje, tačiau istorinis smalsumas gali būti ugdomas įvairiais būdais – per šeimos pasakojimus, krašto pažinimą, simbolių kūrimą, heraldikos žaidimus ar bendruomeninius tyrimus.

„Žinodamas savo šalies, savo miestelio, savo kaimo istoriją, tu pradedi domėtis ir savo šeimos istorija“, – teigė Remigijus Bimba.

Jo teigimu, genealogija yra gyvas procesas. Tai ne tik datos, vardai ar archyviniai dokumentai, bet ir žmogaus bandymas pamatyti save didesniame istorijos medyje. Svarbiausia ne tik tai, kiek giliai siekia giminės medis, bet ir kokius ryšius jis atskleidžia.

„Man svarbiausia, kalbant apie žmogaus kilmę, kaip jis save mato šitame pasaulio medyje“, – sakė pašnekovas.

Kviečiame klausytis laidos „Vilniaus ritmu“ pokalbio su Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos instituto prezidentu Remigijumi Bimba apie giminės šaknis, istorinius simbolius, asmeninius herbus, vėliavas ir Vilniuje vyksiantį V tarptautinį kolokviumą „Genealogija, heraldika ir veksilologija“.