Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina menininkę, keramikę bei laidų vedėją Nomedą Marčėnaitę – kūrėją, kuri šiandien išgyvena ypatingos vidinės pilnatvės etapą. Nors daugelis ją pažįsta iš televizijos, pati Nomeda šypsosi, kad visada jautėsi pirmiausia menininkė, o televizija buvo tik ilgesnis nei numanė gyvenimo tarpsnis. Pokalbyje ji atskleidžia, kaip sugrįžimas prie kūrybos tapo tikru įkvėpimo šaltiniu, o kiekviena diena pradeda busti nuo to, kas jai iš tiesų teikia prasmę ir džiaugsmą. Ji sako: „Aš noriu būti dailininkė, keramikė, iliustratorė, piešėja – viskas, kas leidžia man išreikšti save, dabar yra didžiausias džiaugsmas.“ Šis laikotarpis jai tarsi naujas kūrybinis atgimimas, leidžiantis gyventi taip, kaip visada norėjo.
Santykis su televizija ir autentiškumo vertė
Nomedos pasakojimas apie televiziją – tai istorija apie brandą ir drąsą sugrįžti prie savo šaknų. Ji prisimena, kaip į televiziją atėjo būdama 37-erių, jau turėdama kritišką žvilgsnį į save ir aplinką. Vis dėlto ilgainiui ji pajuto, kad vidinis nuovargis pradeda veikti santykį su aplinkiniais. Pasakoja: „Kai pajutau savo susierzinimą, nekantrumą, pagalvojau – o kuo ta moteris, kurią kalbinu, čia dėta?“ Tai tapo aiškiu ženklu sustoti. Nomedos požiūris į žinomumą taip pat labai atviras – garbės troškimo ji niekada nelaikė vertybe, sakydama: „Jei tave gena noras tapti žinomu, nieko nebus.“ Tik autentiškumas, pasak jos, leidžia sukurti tikrą ryšį su žmonėmis.
Gyvenimo filosofija: pasirinkti džiaugsmą net sunkumuose
Vienas stipriausių šio pokalbio aspektų – Nomedos gebėjimas rinktis džiaugsmą net sudėtingiausiuose etapuose. Ji atvirai dalijasi savo patirtimis, kuriose buvo ir skaudžių, ir šviesių momentų: mamos slauga, vaikų ligos, kasdienės būties trapumas. Nepaisant to, Nomeda išmokusi matyti prasmę ir grožį net sunkumuose. Ji sako: „Aš renkuosi būti laiminga, nes mano gyvenime nėra viskas paprasta, bet džiaugtis galiu visada.“ Slaugydama mamą septynerius metus ji rado būdų džiaugtis mažiausiomis akimirkomis, artumu ir buvimu kartu – net tada, kai situacijos buvo labai sudėtingos. Ši patirtis dar labiau sustiprino jos įsitikinimą, kad gyvenimo kokybė priklauso nuo mūsų žvilgsnio.
Procesas kaip didžiausia gyvenimo dovana
Nomeda daug kalba apie tai, kad svarbiausia gyvenime yra procesas. Rezultatai – tik žymos, o tikroji vertė slypi pačiame kelyje. Ji pasakoja apie savo kasdienybę su švelniu humoru: apie namo statybas, kūrybos projektus, netikėtai gimusias idėjas. Šiandien ji renkasi gyventi čia, dabar ir be skubėjimo. Ji tikina: „Ne tai svarbu, kiek gyvenime yra dienų, o kiek gyvenimo yra tose dienose.“ Ši mintis apibendrina jos patirtį ir požiūrį – gyvenimas yra dovana, kuria turime mėgautis ne rytoj, bet šiandien.
Laidos pabaigoje Nomeda pasidalina mintimi, kuri atodo apibendrina ne tik pokalbį, bet ir jos gyvenimo filosofiją: „svarbu ne tai, kiek gyvenime yra dienų, o kiek gyvenimo yra tose dienose.“ Tai pokalbis, kuris kviečia sustoti, permąstyti, kas mums iš tiesų svarbu, ir primena, kad džiaugsmas, kūryba ir šviesa visada yra pasirinkimas – net ir tada, kai kelias būna nelygus.
