Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina performansų menininkę Moniką Dirsytę. Tai atviras ir daugiasluoksnis pokalbis apie meną, kuris neapsiriboja scena, galerija ar vien estetiniu įspūdžiu. Monikos kūryboje svarbus kūnas, ištvermė, rizika, pažeidžiamumas, tikėjimas, žiūrovo buvimas ir nuolatinis bandymas priartėti prie tikrumo.

Menininkė pasakoja, kodėl performansas jai yra ne tik kūrybos forma, bet ir savotiška išpažintis. Ji pabrėžia, kad kūnas ilgose, fiziškai sudėtingose situacijose leidžia atverti tai, ko neįmanoma suvaidinti ar paslėpti. Būtent todėl jos darbuose dažnai atsiranda ribinės būsenos, fizinis nuovargis, ilgas veiksmo kartojimas, šaltis, karštis, skausmas ar nepatogumas.

„Kai žmogus yra pavargęs fiziškai, emociškai, labai dažnai pasimato jo tikrasis vidinis pasaulis.“

Performansas kaip tikrumo paieška

Pokalbyje Monika Dirsytė kalba apie tikrumą mene ir gyvenime. Pasak jos, būti tikram nėra paprasta, nes žmogus gali manyti esąs atviras, tačiau tik ribinėse situacijose pasirodo, kas iš tiesų vyksta viduje. Todėl performansas jai tampa būdu tyrinėti ne tik save, bet ir platesnes žmogaus patirtis.

Menininkė pripažįsta, kad kurdama naudoja savo kūną, patirtį ir vidinį pasaulį, tačiau jos tikslas nėra kalbėti vien apie save. Jai svarbios temos, kurios paliečia daugelį: vienatvė, kaltė, pažeidžiamumas, skausmas, santykis su savimi, tikėjimas ir žmogaus pastangos išbūti sudėtingose būsenose.

„Būti silpnu kartais reiškia būti labai stipriu, mokėti būti silpnu.“

Kūnas, valia ir rizika

Laidoje aptariama, kaip menininkė ruošiasi fiziškai sudėtingiems performansams. Monika pasakoja, kad pasirengimas ne visada reiškia intensyvias sporto treniruotes. Dažnai svarbiausia yra psichologinis nusiteikimas, darbas su mintimis ir tikėjimas idėja. Vis dėlto kai kuriems performansams reikia ir fizinio pasiruošimo. Vienas tokių pavyzdžių – aštuonias valandas trukęs bėgimas Lukiškių aikštėje karštą dieną.

Per penkiolika performanso meno metų menininkė sako daug sužinojusi apie žmogaus galimybes. Ji pastebi, kad kūrybinės patirtys sustiprino jos valią ir charakterį.

„Supratau, kad žmogus gali labai daug, daug daugiau negu tau atrodo.“

Kartu performanso menas, pasak Monikos, yra rizikingas. Ankstyvuosiuose darbuose ji ne visada įvertindavo galimas grėsmes, o dabar šalia jos dažnai būna komanda, stebinti situaciją ir menininkės būklę. Laidoje ji prisimena performansą „CO2“, kurio metu būdama stiklinėje dėžėje patirdavo oro išretinimo būseną, taip pat kitus fiziškai sudėtingus kūrinius, kuriuose svarbus ne tik meninis sumanymas, bet ir saugumas.

Žiūrovas ir netikėtos reakcijos

Svarbi pokalbio dalis skirta žiūrovui. Monika Dirsytė prisimena savo pirmąjį performansą, kai žiūrovų buvimas jai kėlė baimę ir gėdą. Tačiau laikui bėgant ji suprato, kad performansas neįvyksta iki galo, jeigu menininkas pats netiki tuo, ką daro. Žiūrovo ir atlikėjo ryšys čia tampa ne formaliu stebėjimu, o gyvu, jautriu ir energetiniu santykiu.

„Jeigu aš jau savim netikiu, tai man tikrai niekas nepatikės.“

Menininkė taip pat dalijasi netikėtomis žiūrovų reakcijomis. Viename performanse žmogus, norėdamas ją atgaivinti, apipylė šaltu vandeniu. Kitais atvejais žiūrovai bandė padėti savais būdais, nors tai kartais sukeldavo pavojingas ar komiškas situacijas. Tokios patirtys rodo, kad performansas gali išprovokuoti labai tiesioginį žiūrovo įsitraukimą.

Kūrybos kaina ir menininko kasdienybė

Laidoje kalbama ir apie praktinę performanso pusę. Monika Dirsytė pasakoja, kad pirmieji dešimt kūrybos metų buvo sudėtingi. Norėdama įgyvendinti savo idėjas, ji dirbo įvairius papildomus darbus, o kai kurie performansai liko ne iki galo išplėtoti dėl lėšų trūkumo.

Šiandien situacija pasikeitusi: menininkė kviečiama kurti performansus, turi sukaupusi vadybinės patirties, derina kūrybą su dėstymu, stipendijomis ir bendradarbiavimu su įvairiais sektoriais. Vis dėlto ji pabrėžia, kad kūryba yra tik viena menininko darbo dalis. Už performanso slypi organizaciniai, finansiniai, techniniai ir vadybiniai procesai, kurie dažnai lieka nematomi žiūrovui.

Pripažinimas, kritika ir matomumas

Pokalbyje aptariamas ir Monikos Dirsytės patekimas į „100 Artists of Europe“ sąrašą, sukėlęs viešų diskusijų. Menininkė sako iš pradžių sunkiai supratusi, kodėl šis faktas sulaukė tiek reakcijų. Ji tai vertina kaip vieną iš leidinių ir sąrašų, kurių meno pasaulyje yra daug, tačiau kartu pripažįsta, kad kiekvienam žmogui svarbu būti įvertintam už savo darbą.

Monika kalba ir apie kritiką. Pasak jos, kritika gali auginti, ypač kai ji pasakoma iš noro padėti ar suprasti. Tačiau kritika, kylanti iš pykčio, veikia kitaip: ji gali trumpam žeisti, bet ilgainiui netampa kūrybine atrama.

Laidoje paliečiama ir socialinių tinklų tema. Menininkė sako sąmoningai nekurianti savo populiarumo ir nesiekianti tapti influencere. Ji dalijasi tuo, kuo nori dalytis, tada, kai turi ką pasakyti. Matomumas jai nėra pagrindinis tikslas, nors ji nebijo būti atpažįstama.

Dėstymas, mokslas ir žmogaus tema

Monika Dirsytė taip pat dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete, kur dirba su kūrybinių industrijų studentais. Ji pabrėžia, kad jai svarbu ne tik perduoti žinias, bet ir motyvuoti jaunus žmones kurti, nepasiduoti ir ieškoti savo krypties.

Pokalbyje aptariamos ir jos akademinės temos. Menininkės doktorantūros tyrimas buvo susijęs su meno vaidmeniu posthumanistinėje kultūroje, o ją ypač domina žmogiškumas ir jo santykis su technologijomis bei kintančiu pasauliu. Monika užsimena ir apie galimus ateities tyrimus, kuriuose ją domina performanso meno ir tvarumo sąsajos.

Perdegimas, kontrolės paleidimas ir nauji darbai

Laidoje kalbama apie kūrybinį perdegimą, kai atrodo, kad niekas nebevyksta ir nebesinori kurti. Monika pripažįsta pati išgyvenusi tokių etapų. Pastaruoju metu ji sako mokanti labiau paleisti kontrolę ir gyventi šia diena, turėdama tikslų, bet nebesužeisdama savęs, jeigu jie neįvyksta taip, kaip planuota.

Būtent kontrolės paleidimas jai svarbus ir performanse. Kai negali visko surepetuoti, kai nežinai, kaip reaguos kūnas, žiūrovas ar pati situacija, atsiranda rizikos momentas, kuriame, pasak menininkės, dažnai ir gimsta menas.

„Patys geriausi dalykai ir gyvenime atsitinka netikėtai.“

Vertybės ir artimiausi planai

Pokalbio pabaigoje Monika Dirsytė kalba apie krikščioniškų vertybių svarbą savo kūryboje. Ji neslepia tikėjimo ir sako, kad jai svarbu, jog kūryba neprieštarautų jos vertybėms.

Menininkė taip pat užsimena apie artimiausią pasirodymą Šaltibarščių festivalio metu, kai Vagos knygyne pristatys savo knygą „Nėra riba“ ir surengs meninę akciją su skaitymais bei netikėta staigmena lankytojams.

Šis „Vilniaus ritmu“ pokalbis – apie meną, kuris reikalauja drąsos, kantrybės ir vidinės ištvermės. Apie performansą, kuriame kūnas tampa ne tik išraiškos priemone, bet ir tiesos ieškojimo vieta. Apie žiūrovą, kuris ne tik stebi, bet ir dalyvauja. Ir apie kūrėją, kuri savo kelią renkasi ne dėl patogumo, o dėl būtinybės kalbėti apie tai, kas žmoguje dažnai lieka nutylėta.