„Vilniaus ritmu“ laidoje Jūratė Pilibaitienė kalbina aktorių Kyrylo Kremenchuk, kurio gyvenimo ir kūrybos kelias driekiasi per du pasaulius – karo siaubiamą Ukrainą ir naujus namus Lietuvoje. Jo istorija – gyvas liudijimas apie žmogaus ištvermę, kultūrinį jautrumą ir gebėjimą kurti prasmingą gyvenimą net tada, kai senasis pasaulis griūva.

Karas, kuris pakeitė kryptį: kelionė iš Kyjivo į Enerhodarą ir okupuotą tikrovę

Kyrylo studijavo pirmame kurse Kyjive, kai prasidėjo pilno masto Rusijos invazija. Apie tą rytą jis sako:

„Tėvai paskambino man ir sako, kad sūnau, Kyjive yra labai nesaugu, tai grįžk namo.“

Grįžimas į Enerhodarą, jo gimtąjį miestą, turėjo suteikti saugumo, tačiau po savaitės miestas buvo okupuotas. Ten Kyrylo praleido visą mėnesį – ieškodamas būdų išvykti, nežinodamas, kaip ilgai tęsis ši nežinomybė.

„Buvo labai baisu, kai viskas sproksta aplinkui ir tu turi bėgti. O grįžęs namo supratau – ten irgi nebėra saugu.“

Būtent šiame laikotarpyje atsirado galimybė studijuoti Lietuvoje. Jo universitetas Ukrainoje turėjo bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Tai tapo tikru išsigelbėjimu.

Atvykimas į Lietuvą: šaltas oras, šilti žmonės ir kalbos iššūkiai

Pirmieji mėnesiai Lietuvoje Kyrylo buvo kupini iššūkių, tačiau ne neigiamų – tiesiog naujų, nepažįstamų situacijų.

„Lietuva man pasirodė labai šalta, bet žmonės – labai šilti. Iš karto pajutau pagalbą ir palaikymą.“

Didžiausias kliūtis buvo kalba. Lietuvių kalba jam atrodė itin tolima, o rusiškai kalbėti buvo skaudu. Todėl teko ieškoti kitų kelių:

„Sėdėjau paskaitose nieko nesuprasdamas, bet vis tiek sėdžiu, kažką pasako, reikia išverst. Po truputį viskas pradėjo skleistis.“

Muzika tapo netikėtu pagalbininku. Lietuviškos dainos, jų žodžiai, paaiškinimai – viskas padėjo tvirtinti kalbos pagrindus. Tačiau svarbiausia buvo aplinka: jis sąmoningai rinkosi būti ten, kur kalbama lietuviškai.

„Reikėjo eiti ten, kur nepatogu. Tik taip kalba tapo mano kasdienybe.“

Aktorystė – kelias, prasidėjęs dar vaikystėje

Kyrylo santykis su scena prasidėjo anksti – dar pradinėse klasėse, kai jam buvo labai sunku kalbėti viešai. Mama paskatino lankyti teatro būrelį, o būtent čia jis pirmą kartą atrado balsą.

„Aktorystė man padėjo nugalėti baimę kalbėti. Iš pradžių tai buvo terapija, o vėliau – tikras kelias.“

Dešimt metų lankyto būrelio, pramoginių šokių, o vėliau aktorystės studijos Kyjive ir Lietuvoje padėjo išgryninti savo profesinį identitetą.

Kūryba Lietuvos teatruose: nuo vaikų spektaklio iki vaidmens Nacionaliniame dramos teatre

Baigęs LMTA, Kyrylo pradėjo profesinę veiklą keliuose teatruose:

• Vilniaus senajame teatre – spektaklyje vaikams, vaidindamas ukrainiečių kalba
• Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – spektaklyje „Atžalynas“
• Vilniaus mažajame teatre – Gabrielės Tuminaitės pastatyme

Šie projektai jam svarbūs ne tik profesine prasme, bet ir kaip integracijos ženklas.

„Kai pradėjau vaidinti savo kalba, supratau, kad galiu kažką duoti savo žmonėms, vaikams, kurie čia auga.“

Ryšys su ukrainiečių bendruomene Lietuvoje

Nors Kyrylo daug laiko praleidžia tarp lietuvių, jis aktyviai palaiko ir ukrainiečių bendruomenę. Dalyvauja renginiuose, veda šventes, skaito poeziją, padeda kitiems neseniai atvykusiems ukrainiečiams.

„Aš nepalieku savo žmonių. Bandau palaikyti tuos, kurie čia ir kurie liko Ukrainoje.“

Jis pabrėžia, kad integracija turi vykti natūraliai, ne jėga. Svarbiausia – palaikymas ir galimybės.

Gyvenimas tarp dviejų pasaulių

Kyrylo namai Ukrainoje tebėra okupuoti. Tai skaudi jo istorijos dalis.

„Mano namai iki šiol yra okupuoti. Nėra galimybės nei grįžti, nei žmonėms iš ten išvykti.“

Tačiau Lietuvoje jis atrado vietą, kur gali kurti, augti ir jaustis reikalingas. Čia – jo nauja kultūrinė erdvė, nauja profesinė kryptis ir naujas savęs suvokimas.

„Kai žmonės tave klauso ir kviečia kalbėti – tai įpareigoja. Lietuva išmokė mane mąstyti ir kalbėti atsakingai.“