Laidoje „Vilniaus ritmu“ žurnalistė Milda Noreikaitė-Bobinienė kalbina Ingą Labutytę-Atkočaitienę , Žaliosios politikos instituto komunikacijos atstovę ir Europos klimato pakto ambasadorę Lietuvoje. Pokalbis skirtas klimato kaitos aktualumui, asmeninei atsakomybei ir Vilniaus miesto darnumo iššūkiams, paliečiant ir geopolitinės situacijos poveikį žaliosioms iniciatyvoms.
Ambasadorės darbas: įkvėpimas ir komforto atsisakymas
Inga Labutytė-Atkočaitienė pasakoja, kad Europos klimato pakto ambasadorės pareigos jai – „šiokia tokia atgaiva“ , leidžianti nerti į temas, kurios daro reikiamą pokytį. Dažniausiai ji savanoriauja renginiuose, skleisdama žinią apie savo gyvenimo būdą ir bandymus saugoti klimatą. Pašnekovė pastebi, kad vaikai jau puikiai išmano ekologijos principus, žino, kad geriau rinktis dėvėtus drabužius, rinktis vegetarišką mitybą ar naudotis dviračiu/viešuoju transportu. Vis dėlto, dirbant su suaugusiais, tenka susidurti su pasipriešinimu, ypač kai kalbama apie įpročių keitimą – žmonės nenori keisti savo patogaus gyvenimo:
„Tai sakykim, aš vis tik esu įsitikinus, kad truputį komforto tu turi atsisakyti, norėdamas daryti pokyti. Nu bent jau, sakykim, į mažesnį automobilį persesti… arba, na, kažkokius irgi, sakykim, kad galbūt į kaiminį, nes šalis rinktis traukiniu nuvykti, o ne skristi. […] Tai į tokius dalykus žmonės kažkaip vis tik jie nenori keisti savo patogaus gyvenimo.“
Klimato grėsmė Lietuvai ir netikėti pokyčiai
Inga atkreipia dėmesį į tai, kad klimato krizės poveikis Lietuvoje kol kas pasireiškia gana švelniai, nes mes gyvename „Dievo ausyje“ – labai palankioje klimatinėje-geografinėje juostoje. Vis dėlto, klimatas yra išbalansuotas. Klimato kaita pasireiškia ne tik karščiu , bet ir netikėtais, staigiais pokyčiais , pavyzdžiui, šlapesne, vėsesne vasara ar žalą ūkininkams darančiomis šalnomis pavasarį. Nors Lietuva susiduria tik su „minimaliais nemalonumais“ (pvz., stipresnėmis vėtromis) , rimti potvyniai Čekijoje ir Vokietijoje rodo, kad rimtos grėsmės jau visai netoli.
Vilniaus darnumo prioritetai ir asmeniniai iššūkiai
Pagrindiniu iššūkiu Vilniuje, kuris apima ne tik aplinkosaugą, bet ir kasdienę problemą, įvardinamas transportas ir spūstys. Inga konstatuoja, kad Lietuvoje su transportu esame „nepajudinami išmetimų šaltiniai“ , o CO2 išmetimai nemažėja, priešingai nei energetikos ar žemės ūkio sektoriuose. Svarbiausias žingsnis, mažinant riziką, – lipti iš automobilio, kai tai įmanoma, ir rinktis viešąjį transportą, dviratį ar paspirtuką. Be transporto, Vilniui aktualu tobulinti atliekų tvarkymą (ypač smulkios elektronikos), geriau kontroliuoti nuotekų valymą bei skatinti daugiabučių renovaciją, nešvaistant energijos. Ambasadorė dalinasi ir asmeniniais ekologiniais eksperimentais, pavyzdžiui, apie neįtikėtinas drabužių taisymo galimybes, kurios skatina mažinti vartojimą:
„…neįtikėtinai yra, iš tikrųjų, panašus entuzijazmas ir džiaugsmas sapimo išpakojant tą pataisytą daiktą ir naują. Nes tiesiog išsitraukį ir nelabai galiu patikėti, kaip jie taip sugebėjo sutaisyti.“
Geopolitika ir įkvėpimas bendrystei
Pokalbyje paliestas ir geopolitinės situacijos poveikis žaliosioms iniciatyvoms. Dėmesys natūraliai atsitraukė nuo aplinkosauginių dalykų link saugumo ir gynybos. Vis dėlto, Inga tiki, kad nuosavos pastangos ir tikėjimas pokyčiu yra kelias į priekį. Ambasadorę įkvepia bendraminčiai ir žmonės, kurie daro kažką naudingo, suprasdami, kad klimato saugojimas turi tapti prioritetu. Pavyzdys, kai tu pats darai pokytį – pavyzdžiui, neturi automobilio, – leidžia tiki, kad galiausiai prisidės dar kas nors, ir visi kartu pasieksime rezultatą.
