Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina teatro režisierę Giedrę Kriaučionytę-Vosylienę apie muzikinį spektaklį „Homo Asfaltus“ – kūrinį, nagrinėjantį šiuolaikinio žmogaus būseną šiandienos mieste. Tai pokalbis apie laikmetį, žmogų, vidinius virsmus ir bandymą iš naujo atrasti ryšį su savimi bei pasauliu, kuriame gyvename.

Šiuolaikinio žmogaus portretas

Spektaklio centre – žmogus, gyvenantis nuolatiniame judėjime, informacijos sraute ir miesto ritme, tačiau vis dažniau prarandantis kryptį ir ryšį su savimi. Tai žmogus, kuris veikia, skuba, reaguoja, bet ne visada suvokia, kodėl tai daro.

„Tai yra tas šiuolaikinis žmogus, kuris bėga ir jau pamiršęs, kur jisai bebėga.“

Pokalbyje atsiskleidžia, kad „Homo Asfaltus“ nėra tik meninė metafora – tai labai atpažįstamas šiandienos žmogaus portretas, kuriame kiekvienas gali rasti dalį savęs.

Miesto įtaka ir gyvenimo tempas

Didelis dėmesys skiriamas miesto kultūrai – jos kuriamam tempui, struktūroms ir spaudimui žmogui prisitaikyti. Miestas čia suvokiamas ne tik kaip fizinė erdvė, bet ir kaip vidinė būsena, kuri formuoja mūsų kasdienybę.

„Miestas yra struktūra, kurią mes susikūrėme, bet kiekviena struktūra gali būti perkurta.“

Režisierė pabrėžia, kad spektaklis nėra kaltinimas miestui – tai kvietimas reflektuoti, kaip mes jame gyvename ir kokius pasirinkimus darome. Tai taip pat klausimas apie tai, ar galime sąmoningai keisti savo santykį su aplinka.

Nutolimas nuo šaknų ir gamtos

Vienas ryškiausių spektaklio sluoksnių – žmogaus nutolimas nuo gamtos ir savo prigimties. Šiuolaikinis gyvenimo būdas dažnai prieštarauja natūraliam žmogaus ritmui, o tai kelia vidinę įtampą.

„Gamta randa būdų į mus prasibrauti.“

Ši mintis atsiskleidžia ir per spektaklio simboliką – gamtos prasiveržimą pro asfaltą, per kūną, per patirtis. Pokalbyje kalbama apie vis dažnesnį žmonių poreikį lėtėti, atsitraukti nuo miesto, ieškoti ramybės ir autentiškumo.

Egzistencinis nerimas ir laikmečio fonas

Spektaklis gimsta neatsiejamas nuo šiandienos pasaulio konteksto – pandemijos, karų, nuolatinės informacijos ir įtampos. Visa tai formuoja bendrą žmogaus būseną, kuri dažnai lieka neįvardyta, bet jaučiama.

„Mes gyvename labai sudėtingame laikotarpyje.“

Pokalbyje pabrėžiama, kad šis foninis nerimas veikia kiekvieną, net jei jis nėra tiesiogiai patiriamas. Menas šiuo atveju tampa būdu reflektuoti, išjausti ir suvokti tai, kas vyksta aplink ir mumyse.

Kūrybinis procesas ir asmeninė patirtis

„Homo Asfaltus“ gimė iš asmeninių išgyvenimų, kurie per kūrybą įgavo universalią formą. Spektaklyje svarbi vieta tenka motinystės temai, vidiniam virsmui ir naujos pradžios galimybei.

„Tas kūrybinis procesas yra labai kombinuotas – tu turi pasitikėti savo komanda.“

Režisierė atskleidžia, kad spektaklio kūrimas buvo kolektyvinis procesas, kuriame svarbus dialogas, bendras jautrumas ir gebėjimas išgirsti vienas kitą.

Muzika kaip pagrindinė kalba

Spektaklyje ypatingą vaidmenį atlieka muzika – ji tampa pagrindine pasakojimo forma, leidžiančia atsitraukti nuo racionalaus suvokimo ir patirti emocinį lygmenį.

„Pabaigoje mūsų kalba išbyra ir lieka tik muzika.“

Tai simbolinis momentas, kai atsisakoma struktūros, logikos ir pereinama į gryną patyrimą. Muzika čia veikia kaip tiltas tarp žmogaus vidinio pasaulio ir išorinės realybės.

Žiūrovas kaip kūrėjas

Spektaklis kviečia žiūrovą ne tik stebėti, bet ir aktyviai dalyvauti – interpretuoti, jausti, kurti savo prasmę. Kiekvienas žiūrovas atsineša savo patirtį, todėl ir spektaklis kiekvienam tampa skirtingas.

Tai nėra vienareikšmis pasakojimas – tai atvira erdvė refleksijai, kurioje svarbiausia ne atsakymai, o klausimai.

Kam skirtas šis pokalbis ir spektaklis

Šis pokalbis ir spektaklis aktualus visiems, kurie jaučia šiuolaikinio gyvenimo tempą, patiria vidinę įtampą ar ieško gilesnio santykio su savimi. Tai kvietimas sustoti, įsiklausyti ir permąstyti savo kasdienybę.

„Homo Asfaltus“ tampa ne tik meniniu kūriniu, bet ir savotišku veidrodžiu, kuriame atsispindi mūsų laikmetis, mūsų pasirinkimai ir mūsų būsena.