„Vilniaus ritmu“ laidoje vedėjas Ignas Smilgevičius kalbina pianistą, kompozitorių, prodiuserį ir profesorių Egidijų Buožį – vieną ryškiausių Lietuvos džiazo asmenybių. Tai ne tik pokalbis apie muziką. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris visą gyvenimą groja improvizacijos ritmu, klausosi pasaulio kaip partitūros ir tiki, kad kiekviena nata – tai kvietimas į laisvę.

Kelias į muziką: nuo vaikystės iki džiazo atradimo

Egidijus pasakoja, kad jo kelias į muziką prasidėjo ne iš sąmoningo pasirinkimo, o iš aplinkos, kurioje nuolat skambėjo fortepijono garsai.
„Tėvai manęs nelabai atsiklausė – tiesiog nusprendė, kad ir šitam vaikiui reikia muzikinės edukacijos. Mama – pianistė, tėtis – pianistas. Taip viskas ir prasidėjo nuo penkerių metų.“

Mokslai M. K. Čiurlionio menų mokykloje, ilgos valandos prie instrumento ir kantrūs mokytojai nulėmė tolesnį kelią. Būtent ten gimė ir susidomėjimas džiazu – muzika, kuri tuo metu dar buvo laikoma „buržuazine“.
„Tais laikais džiazas buvo tarsi draudžiamas vaisius, bet jis mane užbūrė. Tiesiog norėjau suprasti, kaip ta muzika kvėpuoja“, – prisimena pianistas.

Džiazas – laisvės ir improvizacijos mokykla

Pasak Egidijaus, džiazas nėra vien muzikinis stilius – tai pasaulio matymo būdas, reikalaujantis drąsos, kantrybės ir nuoširdumo.
„Jeigu jau groji džiazą – popmuziką tikrai sugroti gali. Atvirkščiai – ne visada įmanoma.“

Pirmuosius improvizacijos žingsnius jis žengė be mokytojų ir be vadovėlių, iš smalsumo. „Aš esu savamokslis džiaze. Man parodė tris akordus ir ritminę formulę – viskas. Toliau viską kūriau pats, sėdėdamas prie instrumento iki vėlumos.“
Toks savarankiškumas tapo jo kūrybinės filosofijos dalimi – gebėjimas klausytis savęs, išgirsti ir per garsus papasakoti tai, ko neįmanoma pasakyti žodžiais.

Muzika, gimstanti čia ir dabar

Egidijus tiki, kad tikroji kūryba – tai spontaniška akimirka, kai muzikantas leidžia muzikai tekėti per save.
„Tu paspaudi pirmą natą ir nežinai, kas bus po penkių minučių. Tai muzikinis dialogas, gyvas bendravimas su scenos partneriu“, – sako jis.

Jis prisimena pasirodymus su saksofono meistru Petru Vyšniausku, kai kiekvienas koncertas gimdavo be jokio plano:
„Kai po koncerto žmonės sako, kad viskas atrodė surepetuota – tai didžiausias komplimentas. Reiškia, improvizacija tapo muzika.“
Tokie koncertai, pasak Buožio, reikalauja ypatingos koncentracijos ir pasitikėjimo, bet kartu atneša patį tikriausią kūrybos džiaugsmą.

Scenos jaudulys ir pasitikėjimas akimirka

Nors už nugaros – dešimtys metų scenos, Egidijus pripažįsta, kad jaudulys niekada neišnyksta.
„Tas jauduliukas visada yra, bet tai nėra baimė. Tai gyvas pulsas, kuris dingsta po pirmų minučių, kai pajunti, kad viskas teka taip, kaip turi būti.“

Jis sako, kad prieš koncertą dažnai daro dienos pertrauką – visai negroja, kad rankos ir mintys pasiilgtų muzikos. Tokia pauzė padeda išlaikyti koncentraciją, o į sceną išeiti su nauja energija. „Tai nėra ritualas, bet toks būdas atsinaujinti. Kai vėl atsisėdi prie fortepijono – jautiesi tarsi grįžęs namo.“

Kūrybinės duobės ir jų prasmė

Kūrybinės duobės, pasak Egidijaus, yra neišvengiama kiekvieno menininko kelio dalis.
„Po kiekvieno albumo ateina mažytė duobutė, bet ji pildosi naujomis idėjomis. Kaip sakydavo mano tėvas – po gulinčiu akmeniu vanduo neteka.“

Jam svarbiausia – nepasiduoti abejonei, o kūrybą priimti kaip procesą. „Ne pasiduoti. Daryti. Grog – ir viskas ateis savaime. Tikri dalykai neteina greitai.“ Ši paprasta mintis atskleidžia jo kūrybinę discipliną – nuoseklų darbą, kuris galiausiai virsta įkvėpimu.

Muzikos gydomoji galia

Buožis tiki, kad muzika turi stiprią emocinę ir netgi gydomąją jėgą.
„Aš visuomet savo muzikoje matau viltį, matau kelią link šviesos“, – sako jis. Po koncertų klausytojai dažnai prieina, dėkoja, dalijasi, kad muzika suteikė ramybės, įkvėpimo ar net padėjo įveikti sunkumus. „Tai man svarbiausia. Muzika turi gydomąją galią – ji pakelia, išvalo, atveria.“

Egidijus muzikoje ieško pozityvumo, šviesos ir gyvybės. Tai jo kūrybos šerdis – tikėjimas, kad menas gali ne tik paliesti, bet ir gydyti.

Patarimai jauniesiems kūrėjams

Kalbėdamas apie jaunus muzikantus, kurie bijo žengti į kūrybos kelią, Egidijus ragina nebijoti rizikuoti.
„Bijot tikrai nėra ko. Jeigu žmogus nori, jis gali. Menas – tai mūsų stiprybė. Kuo daugiau kūrybos, tuo mes stipresni.“
Jo žodžiai skamba kaip nuoširdi žinutė tiems, kurie dar tik ieško savo balso: kantrybė, ištvermė ir meilė muzikai – tai pagrindiniai raktai, vedantys į brandą.

Muzika kaip gyvenimo būdas

Laida „Vilniaus ritmu“ su Egidijumi Buožiu – tai ne tik pokalbis apie muziką, bet ir apie gyvenimą, kuris teka improvizacijos ritmu. Egidijus atskleidžia, kad muzika jam yra nuolatinis kelias – be pabaigos, be ribų, kupinas ieškojimų, šviesos ir tikrumo. Tai pokalbis, kuris įkvepia ne tik muzikantus, bet ir kiekvieną, kuris ieško savo kūrybinės tėkmės.