Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbino tautiškos kapelijos „Sutaras“ vadovą, muzikantą, aranžuotoją ir ilgametį lietuviškos muzikos puoselėtoją Antaną Foką. Pokalbis tapo plačia kelione per asmeninę muzikanto biografiją, Lietuvos folkloro scenos istoriją, „Sutaro“ kūrybinius ieškojimus, koncertines patirtis ir platesnį klausimą – kiek šiandien girdime, saugome ir kuriame savą lietuvišką muzikinį turinį.

Kelias į muziką: nuo Žemaitijos iki Vilniaus

Antanas Fokas pasakojo, kad nors Vilniuje gyvena nuo 1973 metų, jo muzikinės šaknys prasidėjo Žemaitijoje, Telšiuose. Vaikystėje jį lydėjo akordeono garsai, tačiau pirmasis rimtas muzikos instrumentas tapo fortepijonas. Būtent klaviatūra, muzikos mokykla, stiprūs pedagogai ir ankstyvos sceninės patirtys nulėmė kelią, kuris vėliau nusidriekė per mokslus, kariuomenę, folkloro teatrą, radiją ir tūkstančius koncertų.

Pašnekovas prisiminė ir pirmąsias Dainų šventes, ir muzikos mokytojus, kurie jo gyvenime paliko itin ryškų pėdsaką. Kalbėdamas apie savo kelią, jis pabrėžė, kad muzika jam niekada nebuvo tik profesija – tai tapo gyvenimo būdu, nuolatine būsena ir scena, nuo kurios, kaip pats sako, beveik nenulipama.

„Tas gyvenimas lyg tai ant scenos ir vyksta, jisai nenulipa, arba nulipa tokiom mažom pertraukėlėm.“

Folkloro teatras ir patirtys, formavusios požiūrį į tradiciją

Svarbi Antano Foko muzikinės biografijos dalis – darbas Lietuvių folkloro teatre. Ten jis dirbo koncertmeisteriu, teatro inspektoriumi, artistu, rengė programas, koncertavo ir daug keliavo. Šis laikotarpis suteikė ne tik sceninės patirties, bet ir platesnį supratimą apie folklorą kaip gyvą, nuolat kintantį reiškinį.

Gastrolės po įvairias šalis, susitikimai su skirtingomis publikomis ir įvairių kultūrinių kontekstų patirtys leido pamatyti, kad nacionalinė muzika nėra uždaras muziejinis eksponatas. Priešingai – ji gali būti pristatoma, permąstoma ir iš naujo atrandama skirtingose erdvėse bei skirtingoms auditorijoms.

„Sutaro“ pradžia: praktinis sprendimas, tapęs ilga istorija

Tautiška kapelija „Sutaras“ buvo įkurta 1988 metais. Kaip pasakojo Antanas Fokas, pradžioje tai buvo labai praktinis poreikis – baigiant studijas reikėjo pristatyti savo kolektyvą. Tačiau egzaminui suburtas muzikantų ratas netrukus tapo savarankišku ansambliu, kurio veikla tęsiasi jau daugiau nei tris dešimtmečius.

„Sutaras“ gimė tuo metu, kai Lietuvoje stiprėjo tautinis atgimimas, Sąjūdžio dvasia, o liaudies daina buvo neatsiejama renginių, susitikimų ir visuomeninio gyvenimo dalis. Antanas Fokas prisiminė, kad tuo laikotarpiu daina lydėjo žmones visur – prasidėdavo ir baigdavosi liaudies daina, autentiškas skambesys turėjo ypatingą jėgą.

Pirmuoju apmokėtu „Sutaro“ koncertu ansamblis laiko pasirodymą Vilniaus universalinėje parduotuvėje, moteriško trikotažo skyriuje, ankstyvą rytą. Šiandien „Sutaro“ koncertų skaičius jau perkopė kelis tūkstančius – laidoje Antanas Fokas minėjo daugiau nei 6500 pasirodymų.

Folkloras, kuris keičiasi

Vienas svarbiausių pokalbio akcentų – Antano Foko požiūris į folklorą. Pašnekovas aiškiai pabrėžė, kad folkloras nėra sustingęs, vien tik praeičiai priklausantis žanras. Jis gyvas tiek, kiek geba prisitaikyti, keistis, reaguoti į laiką ir kalbėti skirtingoms kartoms.

„Folkloras yra kitoks žanras, jis nėra pastovus, jis visą laiką keičiasi, jis lanksčiai žiūri į visas gyvenimo aplinkybes.“

Būtent toks požiūris lydėjo ir „Sutaro“ veiklą. Ansamblis neapsiribojo tradicinėmis programomis ar įprastu liaudies muzikos atlikimu. Ilgainiui atsirado romansų albumas, etnodžiazo projektai, bendradarbiavimai su džiazo muzikantais, teminės programos, albumai ir koncertai, kuriuose folkloras susitikdavo su kitais žanrais.

Kūrybiniai eksperimentai: nuo romansų iki etnodžiazo

Laidoje daug dėmesio skirta „Sutaro“ projektams, kuriuose tradicinė muzika įgavo naujus pavidalus. Antanas Fokas pasakojo apie romansų albumą, kuris sulaukė didelio susidomėjimo ir net kelių papildomų tiražų. Pašnekovas taip pat prisiminė bendrus projektus su Vilniaus džiazo kvartetu, Dainiaus Pulausko grupe ir kitais žinomais muzikantais.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – etnodžiazo albumas, kuriame liaudiškas skambesys buvo sujungtas su džiazo improvizacija. Pasak Antano Foko, tokie susitikimai ne tik praplečia repertuarą, bet ir augina pačius muzikantus, leidžia išbandyti naujas formas, atrasti kitą bendravimo su klausytoju būdą.

Pašnekovas minėjo ir išskirtinį „Ubagų albumą“, prie kurio buvo dirbama penkerius metus. Tai ne tik muzikinis, bet ir tyriminis darbas, pareikalavęs archyvų, senųjų įrašų, laikraščių, istorinių šaltinių ir socialinio konteksto analizės. Šis projektas rodo, kad „Sutaro“ veikloje muzika dažnai tampa ir kultūrinės atminties tyrimu.

Vilnius muzikoje

Pokalbyje ne kartą sugrįžta Vilniaus tema. Antanas Fokas kalbėjo apie meilę miestui ir dainas, skirtas Vilniui. Jis prisiminė programą „Vilnius kaip ant delno“, sukurtą kartu su Dainiaus Pulausko grupe. Šioje programoje visos dainos buvo apie Vilnių – miestą, kuris pašnekovui yra ne tik gyvenamoji vieta, bet ir kūrybinė erdvė.

Antanas Fokas pabrėžė, kad dainų apie Vilnių, Lietuvos istoriją, svarbias asmenybes ar nacionalinius simbolius galėtų būti gerokai daugiau. Jo manymu, lietuviškoje muzikoje vis dar trūksta nuoseklaus darbo su temomis, kurios stiprina kultūrinę atmintį ir leidžia kurti turinį, turintį išliekamąją vertę.

Apie lietuvišką muziką šiandien

Laidoje nuskambėjo ir kritiškesnių minčių apie šiandieninį muzikos lauką. Antanas Fokas kėlė klausimą, kiek nacionalinio turinio girdime radijuje, kultūros laidose, viešojoje erdvėje. Jis svarstė, kodėl taip dažnai skamba angloamerikietiška muzika, o lietuviškas turinys lieka nuošalyje.

Pašnekovas akcentavo, kad lietuviška muzika neturėtų būti suprantama siaurai ar vien kaip praeities paveldas. Ji gali būti šiuolaikiška, įvairi, drąsi, tačiau tam reikia sąmoningo pasirinkimo, muzikinių žinių, atsakomybės ir noro gilintis.

„Mūsų spalvos, mūsų kultūra, mūsų stiprybė yra, kaip nacionalinėje virtuvėje, taip ir nacionalinėje kultūroje.“

Jaunoji karta ir folkloro ateitis

Kalbėdamas apie jaunąją kartą, Antanas Fokas sakė palaikantis jaunus, kūrybiškus žmones, ypač tuos, kurie į muziką žiūri atsakingai ir iki galo išvysto savo idėjas. Jo manymu, folkloras gali būti patrauklus jaunimui, jei tik pateikiamas gyvai, kūrybiškai ir su pagarba turiniui.

Pašnekovas pabrėžė, kad tradiciniai instrumentai, tokie kaip kanklės, galėtų būti drąsiau pritaikomi šiuolaikinei muzikai. Jo akimis, svarbu ne kopijuoti tai, kas madinga kitur, o ieškoti savų garsų, savų instrumentų ir savos muzikinės tapatybės.

„Folkloras yra žanras, kuris labiausiai pasiduoda transformacijai.“

Pokalbis apie muziką kaip atsakomybę

Šis „Vilniaus ritmu“ pokalbis – ne tik apie vieno muzikanto biografiją ar vieno ansamblio istoriją. Tai platesnis pasakojimas apie muziką kaip atsakomybę: prieš savo kultūrą, miestą, klausytoją ir ateities kartas. Antanas Fokas kalba apie sceną be patoso, bet su didele patirtimi, atmintimi ir rūpesčiu dėl to, kas skamba šiandien ir kas liks rytoj.

Laidoje atsiskleidžia žmogus, kuriam folkloras nėra vien tradicija, saugoma archyvuose. Tai gyvas, judantis, nuolat naujų formų ieškantis pasaulis, kuriame telpa daina, šokis, džiazas, romansai, Vilnius, kelionės, istorija ir dabarties klausimai. Būtent todėl Antano Foko pasakojimas svarbus ne tik folkloro mėgėjams, bet visiems, kuriems rūpi lietuviškos muzikos ateitis.