Laidoje „Vilniaus ritmu“ – žmogus, kurio kūryba jau kelis dešimtmečius formuoja Lietuvos kultūrinį peizažą. Architektas, grupės „Antis“ lyderis, visuomenininkas ir dabar rašytojas Algirdas Kaušpėdas kalbasi su Jūrate Pilibaitiene apie savo naujausią kūrinį – romaną „Koplyčia“. Tai ne tik debiutinis autoriaus romanas, bet ir itin asmeniškas pasakojimas, kuriame susipina menas, tikėjimas ir žmogaus vidinės kelionės tema. Kaušpėdas sako, kad rašymas jam tapo būdu išgyventi, suvokti ir išreikšti praradimą – „Šis romanas skirtas mano dukroms. Norėjau išreikšti pagarbą ir atminimą – kad jos kūrybiškumo ir šviesos trupiniai pasiektų kitus žmones.“

Apie romaną „Koplyčia“

„Koplyčia“ – tai romanas apie architektą Leonardą Gražį, kuris gauna užduotį suprojektuoti koplyčią, tačiau netrukus supranta, kad tikroji statyba vyksta jo viduje. Tai kelionė per tikėjimą, abejones, meilę ir netektį, ieškant atsakymų į esminį klausimą – kas yra žmogaus sielos namai. Knyga parašyta jautriai ir nuoširdžiai, o jos struktūroje jaučiamas architektūrinis mąstymas – kiekvienas skyrius tarsi atskiras kambarys, kuriame vyksta svarbūs vidiniai dialogai. Autorius atskleidžia, kad kūrinys gimė ne per vieną naktį – prie jo dirbo penkerius metus, sluoksnis po sluoksnio dėliodamas emocijas, vaizdinius ir mintis. „Profesija manęs neišduoda – romanas turi šešis aukštus, atskiras patalpas, kuriose vyksta veiksmas. Viskas sudėliota taip, kad turėtų savo vietą, prasmę ir susietumą“, – pasakoja Kaušpėdas.

Romano herojus, būdamas skeptikas, iš pradžių žvelgia į užduotį kaip į techninį iššūkį. Tačiau netrukus jis pajunta, kad tikrasis tikėjimas ir kūryba prasideda tada, kai atsisakai kontrolės ir leidiesi į nežinomybę. „Koplyčia – tai mūsų sielos vieta. Kiekvienas žmogus ją turi, tik reikia atrasti, kiek joje šventumo, kiek sąmoningumo“, – sako autorius. Šis kūrinys, nors gimęs iš asmeninės patirties, įgauna universalią prasmę – tai pasakojimas apie žmogaus dvasinę brandą, apie netektį, kuri tampa kūrybos šaltiniu.

Tarp architektūros ir literatūros

Algirdas Kaušpėdas – architektas, todėl ir literatūroje jis mąsto kaip kūrėjas, statantis formą, struktūrą ir erdvę. Jo romanas išlaiko aiškų kompozicinį stuburą – tai tarsi literatūrinis pastatas, kuriame dera racionalumas ir emocijos. Rašytojas atskleidžia, kad kūrybos procese jam padeda ir muzikinis pojūtis, įgytas per daugelį metų grojant su „Antimi“. Kalboje juntamas ritmas, frazės taupios, o poetiškumas kyla iš paprastumo. „Stengiausi rašyti kuo paprasčiau ir nesigerėti kalbos įmantrybėmis. Kai prieini prie paprastumo, tada atsiranda įžvalgos, trumpi sakiniai, kurie tampa mintimis“, – teigia jis.

Šis paprastumas slepia gilius dvasinius klodus. Kaušpėdas sako, kad romane ieškojo universalių tiesų, kurios peržengtų vien asmeninę patirtį. „Laimė veda į meilę, meilė – į tiesą, o tiesa dovanoja laimę“, – šią vidinę formulę jis vadina romano esme. Pasakojimas virsta metaforine kelione – nuo žemiškojo gyvenimo prie dvasinio suvokimo, nuo racionalaus iki intuityvaus mąstymo.

Tikėjimas ir prasmės paieškos

Romane nemažai vietos skiriama tikėjimui – ne dogmatiniam, o asmeniniam, patiriamam per abejonę ir atvirumą. Kaušpėdas atskleidžia, kad jo herojus – agnostikas, kuris, kurdamas koplyčią, pats ieško tikėjimo prasmės. Tai kelias per klausimus, per netikrumą, kol galų gale žmogus pastato savo dvasinę koplyčią savyje. „Mano herojus suvokia, koks jis laimingas, kai savyje pastato koplyčią. Tai didžiausias pasiekimas“, – sako autorius.

Romano siužete įpinamos ir biblinės, ir filosofinės temos, tačiau jos pateikiamos be pamokslavimo. Autorius pabrėžia, kad tikėjimas nėra skirtas kitiems – jis reikalingas mums patiems, kad suprastume savo vietą pasaulyje. „Tikėjimas mums reikalingas dėl savęs, ne dėl kitų. Jis padeda įprasmin­ti, suvokti, kodėl gyvename“, – kalba Kaušpėdas.

Knygos viršelis ir simbolika

„Koplyčios“ viršelį sukūrė dizaineris Vincentas Butautis. Jame – viena raudona rožė, kurios stiebo linijos primena kryžių. Šis simbolis pasirodė tarsi iš dangaus, ir vėliau autorius suprato, kad jis susijęs su asmeniniu gyvenimu. „Kiekvieną kartą, kai aplankau dukros kapą, atnešu rožę. O kai pamačiau viršelį – supratau, kad viskas susiję. Tai buvo ženklas“, – prisimena jis. Ši detalė tapo dar vienu patvirtinimu, kad kūryboje egzistuoja magiškas sutapimų tinklas, kuriame simboliai patys suranda savo vietą.

Žmogus, kuris stato ir kūrinius, ir sielos pastatus

Algirdas Kaušpėdas – kūrėjas, kurio meninė biografija driekiasi nuo architektūros iki scenos, nuo muzikos iki literatūros. Kiekvienoje srityje jis išlieka ištikimas idėjai, kad kūryba – tai būdas statyti ne tik pastatus, bet ir dvasinius namus. „Aš esu laimingas žmogus. Gyvenu gamtos apsupty, myliu, groju, kuriu. Ir vis dar tikiu, kad kiekvienas gali pastatyti savo koplyčią – savyje,“ – sako jis.

Ši laida atskleidžia kitokį Algirdą Kaušpėdą – ne tik muzikantą ar architektą, bet ir mąstytoją, gebantį jautriai kalbėti apie vidines būsenas, netektį ir prasmę. „Koplyčia“ tampa ne tik jo literatūriniu pasiekimu, bet ir gyvenimo apibendrinimu, savotišku dvasiniu projektu, kuris kviečia skaitytoją sustoti, susimąstyti ir pažvelgti į savo paties vidinę architektūrą.