„Vilniaus ritmu“ laidos vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina žurnalistę, dokumentikos kūrėją ir rašytoją – Agnę Verksnytę, kuri neseniai išleido savo debiutinę knygą „Kaip aš perėjau pėsčiomis Ispaniją ir tapau milijoniere“.
Šis pokalbis atveria kelią į daugiau nei mėnesio kelionę per Ispaniją, kurios metu Agnė viena žiemos metu įveikė 800 kilometrų Šv. Jokūbo keliu. Tai pasakojimas apie žmogišką drąsą, vidinį virsmą, netikėtus susitikimus ir visišką panirimą į kelią, kuris geba keisti gyvenimą. Laida ne tik apžvelgia knygos atsiradimo aplinkybes, bet ir praskleidžia emocinį bei egzistencinį kelionės sluoksnį.
Kaip pati Agnė sako: „Aš labai troškau kažkaip tai nušvisti… slaptą vyliausi, kad galbūt ir man tas lūžys nutiks.“
Kelionės motyvas: kodėl eiti žiemą ir viena?
Agnės noras žygiuoti Camino keliu gimė dar prieš penkiolika metų, tačiau gyvenimas, darbas ir šeima neleido tam atsirasti laiko. Kai pagaliau atsivėrė galimybė mėnesiui ištrūkti, Agnė pasirinko eiti vienui viena ir būtent viduržiemį. Tai nėra įprastas sezonas piligrimams – šaltis, uždarytos nakvynės vietos, minimaliai keleivių ir ilgos, tamsios žiemos dienos šį kelią padaro daug vienišesnį ir sudėtingesnį. Tačiau būtent tokia kelionės „atšiaurumo“ forma Agnei buvo reikalinga. Ji atvirai pripažįsta, kad darbas žiniasklaidoje, nuolatinis bendravimas ir ritmas, kuris neleidžia sustoti, privertė išsiilgti tyloje praleisto laiko.
„Aš norėjau pailsėti nuo pasaulio… buvau truputėlį pervargus“, – sako Agnė, pabrėždama, kad žiemos kelionė jai tapo galimybe atsijungti nuo visko ir leisti sau tiesiog egzistuoti žingsnių ritmu.
Tačiau paradoksaliai vienatvė netruko ištirpti. Camino trauka žmones suveda tarsi savaime. Net jei iš pradžių Agnė planavo eiti tyliai, su niekuo nebendrauti, jau pirmomis dienomis ji pajuto, kad susitikimai su kitais piligrimais, jų istorijos ir žmogiškas artumas tapo kelio dalimi, kuri praturtina kiekvieną žingsnį.
Žmonės kelyje: nuo perdegusių jaunųjų korėjiečių iki piligrimų legendų
Vienas ryškiausių laidos temų sluoksnių – žmonės, kuriuos Agnė sutiko kelyje. Camino žiemą traukia tuos, kuriems kelionė dažnai yra kur kas daugiau nei turistinis iššūkis. Agnė sutiko daug jaunų piligrimų iš Pietų Korėjos – žmonių, kurie pasiekė gyvenimo perdegimo ribą ir ieškojo naujo starto, pauzės nuo įtemptos darbo kultūros, palikus darbus ir kasdienybę. Taip pat ją lydėjo ir vyresnio amžiaus ispanų piligrimai – tikros Camino legendos, kelią įveikę dešimtis kartų. Vienas jų, Salvador, ėjo jau 27-ą kartą, ir, kaip sužinojo Agnė, per tą laiką prisidėjo dar keletą žygių, pasiekdamas 30. Kitas piligrimas keliavo 56-ą kartą ir dabar jau yra perkopęs 60 kartų. Jie tapo gyvu įrodymu, kad kelias gali tapti gyvenimo būdu, o ne vienkartiniu nuotykiu. Agnė pripažįsta, kad susitikimai su tokiais žmonėmis ją įkvėpė ir parodė, jog piligrimystė gali būti prasminga net ir brandžiame amžiuje – kaip aktyvus, prasmingas senatvės būdas.
Vienas įspūdingiausių susitikimų – su paaugliu, kuriam žygis buvo paskirtas kaip teismo bausmė.
„Jis buvo nepatenkintas, pavargęs… bet galbūt toks kelias ir yra jo pamoka“, – pasakoja Agnė.
Šis neįprastas likimas, lydimas socialinės darbuotojos, parodė Camino įvairialypiškumą: tai vieta, kur susikerta visi gyvenimo keliai – ir savanoriški, ir priverstiniai.
Kasdieniai iššūkiai: alkis, šaltis ir privatumo trūkumas
Nors Camino dažnai romantizuojamas, žiemos maršrutas atnešė Agnei daug praktinių iššūkių, kurie tapo kelio dalimi. Vienas didžiausių netikėtumų – maisto trūkumas pirmomis dienomis. Daug įprastai atvirų kavinių ir parduotuvių žiemą nedirbo, todėl „aš eidavau alkana, viskas, kas parašyta kaip veikiantis, būdavo uždaryta“, – prisimena Agnė.
Kelias reikalavo ne tik fizinės jėgos, bet ir gebėjimo prisitaikyti prie nenuspėjamų aplinkybių – ne visada žinai, kur pavyks pavalgyti ar gauti šilto vandens.
Privatumo kelyje irgi beveik nėra. Nakvynės namuose tenka miegoti kartu su įvairaus amžiaus ir įvairaus temperamento piligrimais. Triukšmas, knarkimas, bendri dušai, riboti lizdai telefonams krauti – visa tai tampa kasdienybe. Ši aplinka keičia požiūrį į komfortą ir parodo, kaip greitai žmogus gali išmokti nusileisti, priimti kitus ir gyventi bendroje erdvėje. Agnė pripažįsta, kad būtent privatumo atsisakymas jai tapo vienu iš esminių vidinių lūžių, nes šis potyris išmoko priimti nepatogumus ir paleisti kontrolę.
Knygos gimimas: nuo užrašų kelionėje iki debiutinio kūrinio
Kelionės metu, vos po kelių dienų žingsniavimo, Agnė pajuto, kad šį patyrimą nori fiksuoti. Ji kasdien rašė socialiniuose tinkluose ir užrašų knygutėje, rinkdama tiek faktinius, tiek emocinius kelionės fragmentus.
„Pradėjau rašyti kiekvieną dieną, kad nepatingėčiau… grįžusi sudėliojau karkasą“, – pasakoja ji.
Po žygio sekė keli mėnesiai intensyvaus darbo, kol galiausiai gimė knyga, sudaryta iš 34 skyrių – tiek, kiek Agnė ėjo dienų.
Knyga nėra vadovas, kaip pasiruošti Camino. Tai – dokumentiškas, patyriminis pasakojimas apie žmones, asmeninius virsmus ir tai, kas nutinka, kai mėnesį gyveni tik keliu. Knyga išleista autorės lėšomis po to, kai leidyklos suabejojo temos populiarumu. Tačiau Agnė tikėjo, kad ši istorija atras savo skaitytoją – žmogų, kuris svarsto leistis į kelionę, ieško padrąsinimo, patarimo ar įkvėpimo.
Didžioji pamoka: ar įvyko nušvitimas?
Agnė neslepia, kad į kelionę leidosi turėdama romantizuotą nušvitimo viziją. Kai pasiekė Santiago de Compostela katedrą, pirmasis jausmas buvo nusivylimas – nieko neįvyko. Tačiau vėliau ji suprato, kad transformacija dažnai ateina nepastebimai, su laiku.
„Nušvitimas ateina su laiku“, – pripažįsta ji, atskleisdama, kad kelias pakeitė jos santykį su kasdienybe, buitimi, gyvenimo tempu ir savo pačios tikslais.
Užbaigusi kelionę, ji negalėjo nustoti eiti – rytiniai žygiai po Vilnių tapo įpročiu, o poreikis judėti, mąstyti ir reflektuoti per ėjimą įgavo naują prasmę. Kelias jai davė laisvės būseną, kuri ir šiandien ją lydi.
Ateities planai: dar daugiau kelių
Nors Agnė jau įveikė vieną iš populiariausių piligrimų maršrutų – Camino Frances, ji jau žvalgosi į kitus kelius. Šiaurinis maršrutas palei vandenyną ir kalnuotas Camino Primitivo vilioja dar neatrastais potyriais, gamtos vaizdais ir naujomis istorijomis. Agnė pripažįsta, kad norėtų eiti dar daug kartų – galbūt ir senatvėje, kaip ją įkvėpę ispanų piligrimų veteranai. Be to, širdyje rusena noras parašyti dar vieną knygą – galbūt grožinę, paremtą patirtimis ir žmogaus vidinių kelionių temomis.
Pabaiga: padrąsinimas klausytojams
Laidos pabaigoje Agnė dalijasi padrąsinimu visiems, kurie svajoja apie Šv. Jokūbo kelią, bet vis dar nedrįsta žengti pirmojo žingsnio. Ji primena, kad kelionė nebūtinai turi būti toli – Lietuvoje taip pat turime savo piligrimystės takus, o rizika visada yra mažesnė nei atrodo.
„Drąsiai ženkite pirmą žingsnį. Kas gali blogo nutikti?“ – šypsodamasi sako Agnė.