Laidoje „Sostinės horizontai“ vedėjas Tomas Juknevičius kalbina Gamtos tyrimų centro vyresnįjį mokslo bendradarbį, Geologų sąjungos pirmininką dr. Joną Satkūną. Pokalbis kviečia pažvelgti į Vilnių ne per pastatų, o per Žemės atminties prizmę – kaip į miestą, kurio dabartis neatsiejama nuo tūkstančius metų trukusių gamtinių procesų.

Tai pasakojimas apie tai, kas dažniausiai lieka nematoma: apie žemę, kuri laiko miestą, apie vandenį, kuris jį maitina, ir apie laiką, kuris tyliai formavo sostinės veidą.

Kelias į geologiją: pasirinkimas, kuris nebuvo madingas

Pašnekovas pasakoja apie savo kelią į geologiją – nuo Molėtų krašto iki Vilniaus universiteto. Tai nebuvo prestižinė ar materialiai patraukli specialybė, tačiau ji gimė iš gilaus ryšio su gamta ir suvokimo, kad gamtos mokslai yra pastovesni už politines ar socialines santvarkas.

„Aš buvau įsitikinęs, kad gamtos mokslai nesikeis prie jokios santvarkos. Ar bus viena sistema, ar kita – uolienų pavadinimai liks tie patys.“

Studijų laikais geologija reiškė ne tik paskaitas, bet ir ilgas ekspedicijas, gyvenimą laukuose, fizinį nuovargį ir nuolatinį buvimą gamtoje. Tai formavo ne tik profesiją, bet ir gyvenimo būdą.

Vilnius ir jo kalnai: unikalus reiškinys Europoje

Didelė laidos dalis skiriama Vilniaus pilių kalnynui – vienam įdomiausių geologinių objektų Lietuvoje. Pasak dr. Jono Satkūno, šie kalnai nėra suformuoti įprastų erozijos procesų, kaip daugelis panašių reljefo formų kitur.

„Vilniaus pilių kalvynas yra termoerozinės kilmės. Paskutinis ledynas šių vietų nepasiekė, o kalnai susiformavo tirpstant daugiamečiam įšalui.“

Tai reiškia, kad Vilniaus reljefas susidarė dėl labai specifinių, retai pasitaikančių sąlygų. Būtent todėl sostinės kalvynas laikomas unikaliu ne tik nacionaliniu, bet ir platesniu mastu.

Gedimino kalnas: baimės ir realybė

Gedimino kalnas – viena jautriausių Vilniaus temų. Laidoje aiškinama, kad Lietuva yra geologiškai labai stabili teritorija, o visuomenėje dažnai kylantys nuogąstavimai dėl kalno „judėjimo“ dažniausiai susiję su paviršiniais procesais.

„Mes neturime tų giluminių judesių, kurie judintų žemės plutą. Tai, ką matome Gedimino kalne, yra gravitaciniai procesai.“

Tai reiškia, kad gamta visada siekia pusiausvyros – kalnai „nori“ lygintis, šlaitai juda, tačiau tai nėra katastrofiški ar netikėti reiškiniai, o natūrali žemės dinamika.

Vanduo po Vilniumi: nematomas sostinės turtas

Laidoje išsamiai aptariamas ir požeminis vanduo, kuriuo naudojasi Vilnius. Sostinę maitina kelios vandenvietės, esančios upių slėniuose, o vanduo pasižymi labai gera kokybe.

„Vilniaus vanduo yra ypatingai geros kokybės. Jo taupyti tikrai nereikia – jis nuolat atsinaujina.“

Pasak geologo, tai didžiulis sostinės privalumas, ypač lyginant su pasaulio miestais, kuriuose geriamasis vanduo yra deficitas ar prabangos prekė.

Gamta mieste: kodėl ji grįžta

Pokalbyje paliečiama ir tema, kodėl miestuose vis dažniau pasirodo laukiniai gyvūnai. Tai nėra gamtos „klaida“, o natūrali kaita, susijusi su klimatu, buveinių pokyčiais ir žmogaus veikla.

„Gamtoje vienintelis pastovus dalykas yra kaita. Keičiasi klimatas, keičiasi augmenija, keičiasi ir gyvūnų keliai.“

Vilnius šiuo požiūriu tampa vieta, kur susitinka urbanizacija ir laukinė gamta.

Paprastas, bet svarbus palinkėjimas

Laidos pabaigoje nuskamba mintis, kuri apibendrina visą pokalbį – raginimas neprarasti ryšio su gamta, net gyvenant mieste.

„Nebijoti gamtos. Mes buvome gamtoje, esame gamtoje ir būsime gamtoje.“

Tai priminimas, kad miestas nėra atskirtas nuo gamtos – jis yra jos dalis.