Artėjant naujiems mokslo metams laidoje „Sostinės horizontai“ Tomas Juknevičius kalbina Avižienių gimnazijos geografijos mokytoją Astą Pakalnienę ir fizinio ugdymo mokytoją bei tinklinio trenerį Valdemarą Šumską. Pokalbyje daug dėmesio skiriama mokytojo profesijai ir pašaukimui, santykiui su mokiniais, geografijos pamokoms, kelionėms ir sportui. Laidos svečiai pasakoja, kaip geografija tampa praktiniu pasaulio pažinimu, o tinklinis mokiniams gali būti ne tik sportas, bet ir svarbi erdvė draugystei, atsakomybei, pasitikėjimui savimi bei gyvenimo įgūdžiams.
Mokytojas – profesija, pašaukimas ar gyvenimo būdas?
Pokalbio pradžioje svečiai dalijasi savo keliais į pedagogiką. Asta Pakalnienė pasakoja, kad jos pasirinkimą iš dalies nulėmė geografijos mokytojas, kuris mokėjo sudominti ne vien vadovėlio žiniomis, bet ir savo pasakojimais, kelionių patirtimis bei gyvenimiškais pavyzdžiais.
„Man labai tas patiko, nežinau, buvo pavyzdys, kad jis sugebėjo pavyzdį duoti iš gyvenimo, jis daug keliavęs, daug žinojo ir savo pavyzdžiais užbūrė mane“, – apie žmogų, paskatinusį rinktis geografiją, pasakoja Asta Pakalnienė.
Valdemarui Šumskui kelias į Avižienių gimnaziją prasidėjo dar daugiau nei prieš tris dešimtmečius. Pedagogo darbą jis pasirinko norėdamas išbandyti save ir suprasti, ar mokykla iš tiesų yra jo vieta. Šiandien jis pedagoginį darbą ir trenerio veiklą vertina kaip atsakomybę, kurioje svarbus ne tik rezultatas, bet ir ryšys su mokiniu.
Geografija, kuri prasideda ne nuo vadovėlio
Asta Pakalnienė į geografiją žvelgia kaip į gyvą dalyką, kurį galima pažinti keliaujant, stebint ir patiriant. Mokytoja pasakoja, kad stengiasi, jog pamokose būtų ne vien teorija, bet ir praktika, o mokiniai patys prisidėtų prie kelionių bei maršrutų planavimo.
„Stengiuosi, kad mano dalykas nebūtų sausas, tai yra ne tik teorija, bet ir praktika“, – sako A. Pakalnienė.
Vienas iš tokių pavyzdžių – kelionė į Austrijos Alpes, kurioje dalyvavo apie 40 mokinių. Kelionės maršrutą mokiniai pradeda kurti patys: svarsto, ką norėtų pamatyti, kokias vietas aplankyti, o mokytoja iš jų idėjų sudėlioja optimalų maršrutą.
Tokiu būdu geografija tampa ne tik pamoka klasėje, bet ir realia patirtimi – mokiniai mokosi planuoti, orientuotis, skaičiuoti, pažinti skirtingas vietoves ir kartu priimti sprendimus.
Tinklinis – ne tik apie pergales
Valdemaro Šumsko pasakojime tinklinis tampa kur kas daugiau nei sporto šaka. Treneris kalba apie discipliną, atsakomybę, darbštumą ir charakterį – savybes, kurios gali būti svarbios ne tik sporto salėje, bet ir tolesniame gyvenime.
Pasak jo, vien fizinio talento nepakanka. Sportuojančiam vaikui reikia motyvacijos, atsakomybės ir noro dirbti. Tačiau sportas kai kuriems mokiniams gali tapti ir vieta, kurioje jie pirmą kartą atranda savo stipriąsias puses.
„Sportas buvo ta vieta, kuri mane laikė, kuri išmokė mane daug kitų įgūdžių, kurių būčiau negavęs niekur kitur“, – apie vieno buvusio mokinio istoriją pasakoja V. Šumskas.
Dar viena svarbi trenerio mintis – pergalė nėra vienintelis sporto vertės matas. Kartais svarbiausia yra tai, ką vaikas patiria komandoje, kokius žmones sutinka ir kokią erdvę atranda sau.
„Negaliu įvertinti kažkokio vieno ar kito sezono tik pagal pasiektą rezultatą, nes tai yra gal kažkoks desertas arba priedas prie deserto, cukrus, bet nepagrindinis patiekalas.“
Kai skirtingos kalbos ir kultūros suartina
Pokalbyje nemažai dėmesio skiriama ir daugiakultūrei Avižienių gimnazijos aplinkai. Mokykloje mokosi lietuviškų ir lenkiškų klasių mokiniai, o bendros veiklos ir sportas tampa erdve, kurioje skirtingų klasių bei kultūrų vaikai gali susitikti ir susidraugauti.
Valdemaras Šumskas pabrėžia, kad sporto aikštelėje svarbiausia tampa ne tai, kokioje klasėje mokinys mokosi ar kokia jo tautybė, o bendras pomėgis ir noras siekti rezultato kartu.
„Jie turi tą tinklinio pasaulį, kuriame jie gyvena kartu kaip šeima, ir jie nežiūri, į kokią klasę eini. Jie nori kartu žaisti, laimėti, draugauti.“
Asta Pakalnienė taip pat pastebi, kad daugiakalbė aplinka suteikia mokiniams papildomų galimybių bendrauti ir lengviau prisitaikyti skirtingose aplinkose. Mokykloje mokosi ir vaikų iš kitų šalių, tarp jų – iš Kinijos ir Ukrainos.
Mokytojas, kuris pats keliauja ir mokosi
Laidos pabaigoje pokalbis grįžta prie geografijos ir artėjančių naujų atradimų. Asta Pakalnienė pasakoja apie planuojamą 20 dienų geografijos mokytojų ekspediciją į Peru ir Boliviją. Šią patirtį ji ketina parsivežti ir į pamokas – Pietų Amerikos temos mokiniams taps dar realesnės, kai jas bus galima iliustruoti pačios mokytojos kelionių įspūdžiais.
„Tikrai panaudosiu, nes yra ir septintoje, ir aštuntoje klasėje, kur mes mokomės Pietų Ameriką. Ir pakankamai daug yra temų – Amazonės džiunglės, kalnai ir tikrai daug.“
Mokyklos pradžiai – energija, smalsumas ir noras atrasti
Baigiantis pokalbiui svečiai dalijasi palinkėjimais naujiems mokslo metams. Valdemaras Šumskas linki mokytojams neprarasti energijos ir gebėjimo rimtus darbus atlikti su šypsena, o Asta Pakalnienė mokiniams linki kiekvieną dieną atrasti kažką naujo ir keliauti.
„Kiekvieną dieną atrasti kažką naują ir keliauti“, – toks A. Pakalnienės palinkėjimas mokiniams naujų mokslo metų pradžioje.
