Vilnių galima pažinti ne tik vaikštant po Senamiestį ar lankant geriausiai žinomus sostinės objektus. Kartais įdomiausios istorijos slypi visai šalia – daugiabučių rajonuose, tarp skulptūrų, žaliųjų erdvių, senų pastatų ar net vietose, pro kurias kasdien praeiname nė nesusimąstydami, kas jose vyko anksčiau.

Laidoje „Sostinės horizontai“ Tomas Juknevičius kalbėjosi su Dovile Žvalioniene – Vilnių aktyviai tyrinėjančia ir apie jį pasakojančia vilniete. Ji pati savęs profesionalia gide nevadina, nes neturi gido licencijos ir nėra baigusi atitinkamų mokslų, tačiau jos pasakojimai gimsta iš nuoširdaus susidomėjimo miestu, istorija, žmonėmis ir norėjimo atrasti tai, kas dažnai lieka paviršiuje.

Meilė Vilniui prasideda nuo smalsumo

Dovilė pasakoja gimusi Vilniuje, Žirmūnuose, vėliau su šeima persikėlusi į Šeškinę, o jau sukūrusi šeimą gyvenusi ir Elektrėnuose, ir Taline, tačiau galiausiai sugrįžusi į Vilnių, į Lazdynus. Būtent sostinė tapo miestu, kurį ji ilgainiui pradėjo tyrinėti vis giliau.

Pašnekovė pabrėžia, kad ją domina ne vien bendro pobūdžio istoriniai faktai. Jai svarbiausia – detalės, žmonės ir istorijos, slypinčios už objektų.

„Vilnius yra pati nuostabiausia vieta pasaulyje. Ir iš tikrųjų, kiekviena vieta yra nuostabi, jeigu gilintis į ją.“

Nuo vokiečių kalbos studijų iki 30 metų maketavimo

Dovilės kelias į dabartinę veiklą nebuvo tiesus. Ji studijavo vokiečių kalbą, o dar prieš studijas metus gyveno Vokietijoje. Pasak jos, gyvenimas Miunchene leido visiškai kitaip pažinti miestą – daug vaikščiodama ji jį ištyrinėjo pėsčiomis ir viešuoju transportu.

Vis dėlto studijų ji nebaigė. Trečiame kurse pradėjus nagrinėti Europos Sąjungos teisės aktus, mokslai tapo mažiau įdomūs, o tuo metu Dovilė jau buvo pradėjusi dirbti maketavimo srityje. Šioje veikloje ji praleido apie tris dešimtmečius.

„Trisdešimt metų, va, taip aš ir maketuodavau, bet biškį pabodo, tai šalia, prisigalvoju, kad nors tai turėčiau.“

Ilgainiui noras keisti veiklą ir daugiau laiko praleisti ne prie kompiuterio, o su žmonėmis atvedė Dovilę prie naujų užsiėmimų – ji mokėsi masažo, o vėliau vis daugiau vietos jos gyvenime užėmė vaikščiojimas ir istorija.

Šeima, žygiai ir kelias į ekskursijas

Dovilė – penkių vaikų mama. Pokalbyje ji atvirai kalba ir apie šeimos gyvenimą bei vaikų auginimą. Jos požiūriu, vaikams nebūtina turėti daugybės daiktų ar idealiai paruoštų sąlygų – augdami kartu jie gali išmokti dalintis, prisiimti atsakomybę ir rūpintis vieni kitais.

Būtent šeima tapo viena iš priežasčių, paskatinusių ją pradėti organizuoti žygius. Dovilė subūrė grupę, kurioje dalyvavo ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Kartu jie vaikščiojo po Lietuvą, plaukė baidarėmis, keliavo į kalnus.

„Esmė ir buvo, kad su tėvais. Mes visą Lietuvą išvaikščiojom pėsčiom ir su baidarėm ir į kalnus važiavom. Ir tokia nuostabi bendruomenė buvo tikrai.“

Pasak Dovilės, tai buvo vieni gražiausių jos metų, kai kartu su vaikais buvo galima pažinti Lietuvą einant, keliaujant ir patiriant ją gyvai.

Lazdynai – daugiau nei daugiabučių rajonas

Vienas svarbiausių pokalbio objektų – Lazdynai. Būtent čia Dovilė gyvena ir šį rajoną yra itin gerai ištyrinėjusi. Jos pasakojimuose Lazdynai atsiskleidžia ne kaip vien tipinių daugiabučių teritorija, o kaip vieta, kurioje galima rasti daug architektūrinių, meninių ir istorinių sluoksnių.

Pašnekovę domina tarybinių laikų rajonai, nes juose, jos teigimu, dar galima kalbėtis su gyvais jų kūrėjais – architektais, skulptoriais ir kitais žmonėmis, prisidėjusiais prie jų atsiradimo.

„Kas man labiausia įdomu, tai žmonės, kurie kuria kažką. Pažiūrėkit ir tie patys Lazynai, va čia Čekanauskas architektas, ar ne, tai aš, nu labai jo biografiją mėgstu, mėgau, nes jau daugmaž išnarpliojau gerokai.“

Dovilė sako, kad ją ypač traukia skulptūros, nes kiekvienas kūrinys turi savo idėją ir istoriją. Būtent tokių „perliukų“, kurių nesimato iš pirmo žvilgsnio, ji ir ieško.

Skulptūros, kurios pasakoja apie laikmetį

Laidoje aptariamos Lazdynuose esančios skulptūros ir jų istorijos. Dovilė pasakoja apie arklio skulptūrą, tapusią vienu iš rajono simbolių, taip pat apie kitus meninius objektus.

Jos pasakojime atsiskleidžia ir sovietmečio kontekstas: menininkams tekdavo ieškoti būdų, kaip savo idėjas įgyvendinti laikantis to meto ideologinių reikalavimų.

Dovilė taip pat atkreipia dėmesį į tuometį meninį rajonų apipavidalinimą ir pasakoja, kad dalis šių kūrinių šiandien leidžia kitaip pažvelgti į sovietmečio architektūrą bei viešąsias erdves.

Žirmūnai, Paneriai ir kiti neatrasti Vilniaus kampai

Dovilės pažintinių žygių geografija gerokai platesnė nei Lazdynai. Pokalbyje minimi Žirmūnai, Paneriai, Justiniškės, Šeškinė, Viršuliškės, Pašilaičiai, Fabijoniškės, Valakampiai ir Markučiai.

Ypatingą vietą jos veikloje užima Paneriai. Pašnekovė pasakoja, kad čia galima atrasti ne tik gamtą, bet ir senąjį Vilniaus–Kauno kelią, istorines vietas, sukilimų pėdsakus, tunelį bei memorialą.

„Pirmiausia todėl, kad ten ilgas maršrutas yra, tai man irgi įdomu daug eiti, gamtos labai daug. Antra, todėl, kad jų reputacija dažniausiai, jeigu išgirsti, žmones – Paneriai, kas ten, gamykla, ką ten. […] O iš tikrųjų dabar tie patys Paneriai, gyvenamas ir tas rajonas labai susitvarkęs, labai gražus.“

Tačiau Dovilė pabrėžia, kad svarbiausia jai – ne vien vietos išvaizda. Įdomiausia tai, kas už jos slypi: žmonių istorijos, praeities įvykiai ir mažai žinomos detalės.

Istoriją saugo ne tik knygos, bet ir žmonių prisiminimai

Rengdama savo pasakojimus Dovilė remiasi įvairiais šaltiniais, tačiau ypatingą reikšmę jai turi gyvi žmonių prisiminimai. Ji pasakoja, kad kartais rajonų gyventojai patys parašo, prisimena konkrečias vietas, mokyklas ar savo gyvenimo istorijas ir taip padeda papildyti pasakojimą.

„Irgi, kaip sakiau, senus gyventojus mėgstu pakalbinti, kurie dar atsimena. […] Kiek nežiūri tų visokių šaltinių, tai visi daugmaž skiriasi šiek tiek kažkuo tai.“

Šis požiūris leidžia istoriją matyti ne tik kaip datų ir faktų rinkinį, bet ir kaip asmeninę patirtį. Rajono gyventojas gali papasakoti tai, ko neįmanoma rasti knygoje – kaip atrodė kasdienybė, kur žmonės rinkdavosi, ką veikdavo vaikai ar kaip keitėsi aplinka.

Kodėl verta pažinti savo rajoną?

Pokalbyje paliečiama ir platesnė problema – žmonės neretai gerai pažįsta tik savo kasdienį maršrutą. Dovilė stebisi, kad kai kurie Lazdynų gyventojai net po kelių dešimtmečių gali nežinoti apie rajone esančias skulptūras, gamtos objektus ar kitus įdomius dalykus.

Jos kvietimas paprastas: nebūtina iš karto planuoti tolimos kelionės, kad patirtume naujų įspūdžių.

„Kad nereikia važiuoti į Maljorkas, į ten džiungles kokias, nes žinot, emociją mes galim visur, emocijų galim gauti, mes turim tik jas vertinti. […] Jeigu tu nemoki pats tų emocijų vertinti, tai tu ir Amerikoje jų nerasi.“

Tai viena ryškiausių viso pokalbio minčių – įdomi patirtis nebūtinai yra kažkur toli. Kartais tereikia kitaip pažvelgti į savo aplinką.

„Visą Vilnių noriu apeiti“

Dovilė neslepia turinti daugybę planų. Ji norėtų tyrinėti ir kitus Vilniaus rajonus, tačiau sąmoningai nesistengia vienu metu imtis visko. Šiuo metu jos veikla sukasi apie vaizdo pasakojimus ir nedideles pažintines ekskursijas.

Ji pabrėžia, kad konkurencijos čia nemato – skirtingi žmonės gali pasakoti apie miestą skirtingai, o vietos užtenka visiems.

Ateityje jos akys krypsta į Viršuliškes, Pašilaičius, Fabijoniškes, Valakampius ir kitus rajonus. Senamiestį ji kol kas palieka nuošalyje, nes, jos žodžiais, ten jau daug kas ištyrinėta, o naujų atradimų labiausiai norisi ieškoti ten, kur „dirvonai“ dar beveik nepraminti.

O klausytojams Dovilė palieka paprastą, bet prasmingą palinkėjimą:

„Mylėt savo miestą, kad nebūtų tokių atejų, kad aš čia gyvenu penkiasdešimt metų, bet nežinau, kas už šimto metrų.“

„Sostinės horizontų“ pokalbis su Dovile Žvalioniene – tai kvietimas Vilnių atrasti iš naujo. Ne tik kaip turistinį miestą, bet kaip gyvą erdvę, kurioje kiekvienas rajonas, pastatas, skulptūra ar žmogaus prisiminimas gali tapti istorijos pradžia.