Mickūnai – vieta, kur susitinka gamta, žirgai ir aktyvi bendruomenė. Laidoje „Sostinės horizontai“ Tomas Juknevičius kalbina Lina Zapolską, Mickūnų jojimo klubo „KEMK žirgai“ įkūrėją ir Česlavą Zadranovič, Mickūnų jaunimo bendruomenės pirmininkę. Pokalbyje apie gyvenimą Mickūnuose atsiskleidžia ne tik žirgyno kasdienybė, jojimo sportas ir žirgų terapija, bet ir įvairios jaunimo veiklos Mickūnuose – nuo sporto švenčių ir tinklinio iki plaukimo Vilnele bei tarptautinių projektų. Viešnios pasakoja, kaip kuriama aktyvi Mickūnų bendruomenė, kodėl žmonės renkasi gyvenimą arčiau gamtos ir kaip patys gyventojai kuria vietą, kurioje veiklos ir bendrystės netrūksta.

Mickūnų magija – gamta, žmonės ir gyvenimo būdas

Lina Zapolska į Mickūnus iš Vilniaus atsikėlė prieš daugiau nei 20 metų. Nors pati gimė Vilniuje, nuo vaikystės svajojo apie gyvenimą kaime, o Mickūnai tapo vieta, kur šis noras išsipildė. Čia ji ne tik gyvena, bet ir augina vaikus, dirba bei kuria veiklas, susijusias su žirgais.

Pasak Linos, Mickūnų patrauklumą sudaro ne vien gamta ar aplinkiniai miškai. Čia svarbūs ir žmonės, ir pati vietos atmosfera. Ji pasakoja, kad nors iš pradžių ši vieta atrodė gana nuošali ir rami, per daugiau nei du dešimtmečius Mickūnai gerokai pasikeitė – rajonas aktyviai apgyvendintas, daugėja privačių namų, tačiau gamtos ir vietos charakterio vis dar netrūksta.

„Galima sakyti, kad sulaukiame tokių komplimentų, nes, pavyzdžiui, draugai iš Marijampolės vis dažniau ieško namų būtent šiose apylinkėse.“

Česlavai Mickūnai taip pat nėra vieta, iš kurios būtina nuolat važiuoti į Vilnių tam, kad rastum įdomių veiklų. Jos patirtis rodo, kad bendruomenė gali pati susikurti tai, ko jai reikia.

„Nepritariu, nes nereikėjo man važiuoti nei 100 km, nei tų pačių 20 km, nes pavyko viską rasti ir susikurti čia pat.“

Žirgai – nuo vaikystės iki savo jojimo klubo

Linos Zapolskos ryšys su žirgais prasidėjo dar vaikystėje. Žirgus ji pažino per senelius, vėliau dešimt metų lankė Belmonto žirgyną, treniravosi ir įgijo sportinės jojimo patirties. Vėliau jos kelias nuvedė į Vokietiją, kur ji priklausė pusiau profesionaliai, pusiau mėgėjiškai jojimo komandai ir įgijo patirties, kurią vėliau pritaikė savo veikloje.

Lina pasakoja, kad Vokietijoje jai teko susipažinti su klasikiniu vokiečių jojimu, kuriame didelis dėmesys skiriamas ne vien jėgai, bet ir raitelio bei žirgo tarpusavio pojūčiui, balansui ir santykiui.

Grįžus į Lietuvą, žirgai kuriam laikui buvo pasitraukę į antrą planą – atsirado šeima, vaikai ir kiti gyvenimo rūpesčiai. Tačiau ryšys su žirgais niekur nedingo. Galiausiai Mickūnuose atsirado „KEMK žirgai“ – vieta, kurioje žirgų sportas, edukacija, vaikų stovyklos ir bendravimas su gyvūnais tapo kasdienybe.

Šiuo metu klube yra apie 20 žirgų, iš kurių 12 yra jojami.

Žirgynas – ne tik sportui

„KEMK žirgai“ veikla neapsiriboja profesionaliu sportu. Čia vyksta treniruotės, vaikų stovyklos, edukacijos ir užsiėmimai įvairaus amžiaus žmonėms. Į Mickūnus atvyksta vaikai ne tik iš Vilniaus rajono, bet ir iš kitų Lietuvos miestų, tarp jų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, taip pat iš užsienio.

Lina pabrėžia, kad vienas svarbiausių stovyklų tikslų – suteikti vaikams galimybę atsitraukti nuo ekranų ir daugiau laiko praleisti bendraujant gyvai.

„Mes tiesiog suteikiam tiek veiklos, kad jie net nebeturi laiko grįžti prie savo telefonų.“

Žirgynas siekia būti prieinamas įvairiems žmonėms. Pasak Linos, jojimo sportas iš tiesų gali būti brangus, tačiau klube stengiamasi sudaryti galimybes su žirgais susipažinti skirtingų galimybių žmonėms. Mokslo metais organizuojami būreliai, kuriems gali būti taikomas NVŠ krepšelis.

Svarbi ir pati žirgo gerovė. Lina pabrėžia, kad žirgas nėra motociklas ar kita transporto priemonė – tai gyvas gyvūnas, su kuriuo reikia užmegzti ryšį ir išmokti bendrauti.

„Žirgas nėra motociklas – tai gyvas sutvėrimas, todėl su juo taip elgtis negalima. Čia neturi būti jokios kovos.“

Žirgai ir žmogaus emocijos

Pokalbyje daug dėmesio skiriama ir tam, ką žmogui gali suteikti buvimas su žirgais. Lina pasakoja, kad dalis suaugusių lankytojų, ypač moterų, į žirgyną ateina ne siekdamos sportinių rezultatų, o ieškodamos ramybės, bendravimo su gyvūnu ir laiko gamtoje.

Tačiau žirgynas reikalauja ne tik trenerio, bet ir žmogaus pažinimo įgūdžių. Lina atvirai sako, kad didelę jos darbo dalį sudaro bendravimas ir psichologinis darbas su vaikais bei suaugusiaisiais.

„Mano darbas, sakyčiau, 90 procentų yra psichologinis, nes šiandienos vaikai dažniausiai yra labai pažeidžiami ir jautrūs.“

Todėl čia svarbu ne tik išmokti joti, bet ir suprasti, kaip elgtis su gyvūnu, kaip valdyti savo emocijas ir kaip kurti santykį.

Aktyvus Mickūnų jaunimas

Česlava Zadranovič pokalbyje pristato ir kitą Mickūnų gyvenimo pusę – jaunimo bendruomenės veiklą. Bendruomenė organizuoja jaunimo ir sporto šventes, rūpinasi viešosiomis erdvėmis, įsitraukia į tarptautinius projektus, organizuoja aktyvias veiklas.

Viena iš iniciatyvų – atnaujinta tinklinio aikštelė Skaistėriuose, kurioje vyksta veiklos vaikams ir jaunimui. Taip pat bendruomenė plaukia Vilnele, organizuoja šeimų renginius ir ieško būdų, kaip į veiklas įtraukti skirtingus žmones.

Česlava pabrėžia, kad šiandien jaunimą sudominti vien paskaita nėra paprasta. Daug svarbiau pasiūlyti veiklą, kurioje galima pačiam dalyvauti, išbandyti, keliauti, kurti ir bendrauti.

Vilnelė, kelionės ir bendruomeniškumas

Pokalbyje daug dėmesio skiriama ir gamtai. Česlava pasakoja apie plaukimą Vilnele, kuris, nors kai kur gali tapti tikru iššūkiu dėl užtvankų, nuvirtusių medžių ir kitų kliūčių, leidžia visiškai kitaip pamatyti aplinkines vietoves.

Bendruomenės veiklose svarbi ir kelionių patirtis. Česlava pasakoja, kad dar nuo šokių kolektyvo laikų ją lydi noras keliauti, dalyvauti tarptautiniuose projektuose ir susipažinti su kitomis šalimis. Pasak jos, tokios patirtys jaunimui suteikia ne tik pramogą, bet ir galimybę išbandyti save bei geriau pažinti pasaulį.

Ką reiškia kurti savo kraštą?

Laidos pabaigoje pokalbis grįžta prie Mickūnų ateities. Lina pasakoja apie norą ir toliau plėsti žirgyno veiklą, gerinti aplinką, prisitaikyti prie lankytojų poreikių ir kurti naujas veiklas.

Česlava savo ruožtu kalba apie būtinybę perduoti bendruomenės vairą jaunesnei kartai. Jos tikslas – kad jauni žmonės pirmiausia pažintų savo kraštą, pamatytų, kiek daug jame galima atrasti, ir išmoktų juo didžiuotis.

„Mūsų jaunimui pirmiausia linkėčiau pažinti savo kraštą, pamatyti, kas yra aplinkui, ir tuo didžiuotis. O tada jau su pakelta galva ieškoti naujų galimybių.“