Laidoje „Sostinės horizontai“ vedėjas Tomas Juknevičius kalbina Bronę Narkevičienę, Nacionalinės moksleivių akademijos (NMA) bendraįkūrėją ir direktorę, bei Roką Urboną – akademijos alumną, dabar einantį direktorės pavaduotojo pareigas. Ši laida – ne tik apie švietimą, bet ir apie tikėjimą žmogaus potencialu. Pokalbis atskleidžia, kaip iš tiesų gimsta talentai, kodėl regionų vaikai dažnai lieka nepastebėti ir kas lemia, kad vieni išskrenda į pasaulį, o kiti pasilieka neatskleidę savo sparnų.

Nacionalinė moksleivių akademija – vieta, kur auga ateities lyderiai

Jau daugiau nei du dešimtmečius veikianti Nacionalinė moksleivių akademija – viena unikaliausių švietimo iniciatyvų Lietuvoje. Ji suburia gabius ir motyvuotus mokinius iš visos šalies, suteikdama jiems galimybę mokytis, augti ir bendradarbiauti su geriausiais dėstytojais, mokslininkais bei mentoriais.

Bronė Narkevičienė sako, kad akademijos sėkmė slypi žmonėse – tėvuose, mokytojuose ir mokinių noruose:
„Deimantukų paieška priklauso nuo tėvų ir mokyklų mokytojų. Mes pastebime gabius vaikus, bet tam reikia aplinkos palaikymo. Labai daug priklauso nuo mokyklų vadovų – vieni dėl savo mokinių stengiasi iki galo, o kiti net pasako: ‘pas mus gabių vaikų nėra’. Tokie žodžiai skaudina, nes gabumai gimsta visur.“

Pasak jos, NMA misija – atverti duris kiekvienam vaikui, nesvarbu, iš kokio Lietuvos kampelio jis atvykęs. „Mes žiūrime ne į mokyklų reitingus, o į žmogų. Mūsų įsitikinimas paprastas – labai gabių vaikų turime visoje Lietuvoje.“

Rokas Urbonas: nuo Akademijos auklėtinio iki jos vadovo

Rokas Urbonas – vienas iš tų pavyzdžių, kurie rodo, ką reiškia tinkama aplinka ir paskatinimas. Šiandien jis – Nacionalinės moksleivių akademijos direktorės pavaduotojas, tačiau prieš keletą metų buvo tik vienas iš daugelio smalsių mokinių.
„Kai mokiausi, niekada negalvojau, kad ateityje dirbsiu Akademijoje, – pasakoja Rokas. – Bet ši patirtis man davė tiek daug, kad, kai atsirado galimybė prisidėti prie jos veiklos, ilgai nesvarsčiau. Dabar noriu perduoti kitiems tai, ką pats gavau.“

Jo manymu, svarbiausia – parodyti, kad galimybės egzistuoja visur:
„Gabūs mokiniai nėra tik didmiesčių privilegija. Mes turime talentų ir Pasvalyje, ir Pakruojyje, ir Zarasuose. Svarbiausia – kad kažkas juos pastebėtų ir patikėtų, jog jie gali daugiau.“

Mokytojų ir tėvų vaidmuo – pasitikėjimas ir palaikymas

Vienas svarbiausių pokalbio aspektų – suaugusiųjų vaidmuo. Bronė Narkevičienė ne kartą pabrėžia, kad vaikai mokosi iš mūsų elgesio, tonacijos, požiūrio.
„Mes, suaugusieji, dažnai skleidžiame per daug negatyvo, – sako ji. – Jei tėvai ir mokytojai kalba be vilties, tai kaip vaikas gali tikėti, kad jo laukia šviesi ateitis? Optimizmo reikia įkvėpti, ne atimti.“

Akademijos veikloje tėvai ir mokytojai – neatsiejama grandis. Jie pirmieji pastebi, kai vaikas domisi, kai jam sekasi. Ir būtent nuo jų priklauso, ar tas smalsumas pavirs kryptingu augimu.
„Jeigu mokytojas tiki, kad vaikas gali – jis ir pakils, – sako Narkevičienė. – Mes pasitikime tėvais ir mokytojais, nes jie arčiausiai vaiko.“

Regionai, finansai ir socialinis jautrumas

Laidoje nemažai dėmesio skiriama regionų jaunimui – tiems, kurių galimybės dažnai ribotos. Studijos didžiuosiuose miestuose brangios, o gyvenimas Vilniuje ar Kaune ne kiekvienam įkandamas. Tačiau čia į pagalbą ateina socialiai atsakingi verslai ir rėmėjai.

„Mūsų verslo žmonės yra socialiai atsakingi, – džiaugiasi Narkevičienė. – Jie skiria stipendijas ne tik savo vaikams, bet ir tiems, kuriems reikia pagalbos. Kartais tai būna penki ar dešimt eurų per mėnesį, tačiau kai šimtai žmonių prisideda, tai tampa tikru šansu vienam vaikui.“

Vienas įsimintinas pavyzdys – mergaitė iš socialiai jautrios šeimos, kuriai mokslus finansavo Lietuvių profesionalų klubas Osle. Tokios istorijos, pasak pašnekovės, įkvepia – jos parodo, kad gerumas ir pasitikėjimas vis dar kuria realius pokyčius.

Studijos užsienyje ar Lietuvoje – pasirinkimo klausimas

Natūraliai pokalbis nukrypsta ir prie jaunimo migracijos temos. Kiekvienais metais dalis NMA alumnų renkasi studijas užsienyje, tačiau akademijos vadovai tiki, kad tai nėra blogai, jei jaunas žmogus grįžta dalintis patirtimi.
„Dideliems laivams reikia didelių vandenų, – sako Bronė Narkevičienė. – Jeigu žmogus gali daug, jis turi siekti daug. Bet kai pasiekia – jis sugrįžta, dalijasi, įkvepia kitus. Tai yra didžiausia mūsų darbo prasmė.“

Rokas Urbonas papildo: „Svarbiausia ne šalis, o programa. Nesvarbu, ar studijuoji Lietuvoje, ar Danijoje – jei tai vieta, kur gali augti ir vėliau kurti Lietuvai, vadinasi, pasirinkimas buvo teisingas.“

„Kurti Lietuvai“ – pažadas, kuris įpareigoja

Nacionalinės moksleivių akademijos dalyviai kiekvieną vasarą renkasi į sesijas, kurių metu ne tik mokosi, bet ir duoda simbolinę priesaiką – kurti Lietuvai.
„Tai mums labai svarbu, – pabrėžia Rokas. – Mes norime, kad jauni žmonės jaustų atsakomybę ne tik už save, bet ir už savo šalį. Nes tik tada jie nebus ‘dar viena karta, kuri išvažiavo’, o taps karta, kuri sugrįžo.“

Bronė Narkevičienė priduria:
„Jeigu mūsų jauni žmonės gautų pagarbą, kurios nusipelno, jie neišvažiuotų. Pagarba, įvertinimas, pasitikėjimas – tai tie dalykai, kurie sulaiko čia.“

Išvados: gabumai – ne privilegija, o galimybė

Šis pokalbis – tai įkvepianti kelionė per švietimo, socialinės lygybės ir žmogiškojo potencialo temas. Tai priminimas, kad Lietuva turi talentų, tačiau tam, kad jie sužibėtų, reikia visos bendruomenės pastangų – mokytojų, tėvų, savivaldybių, verslo ir visos visuomenės.

„Gabūs vaikai gimsta visur, tik ne visur jie pastebimi, – sako Bronė Narkevičienė. – Mūsų užduotis – pamatyti, palaikyti ir leisti jiems skristi.“