Laidoje „Atsakinga tėvystė“ aptariama, kaip išsiskirti ir pasirūpinti vaikų emocine gerove. Skyrybos ir vaikai – jautri tema, kelianti klausimų apie vaikų psichologiją, saugumo jausmą ir tėvų atsakomybę. Kaip pasakyti vaikams apie skyrybas, padėti jiems išgyventi pokyčius ir susitarti dėl bendro auklėjimo? Apie tai kalbasi laidos vedėjos Neringa Čeponė ir Vaida Rimkūnė bei Silvestra Markuckienė, organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologė ir tėvystės programos ekspertė. Pokalbyje aptariama, kaip elgtis po skyrybų, išvengti vaikų įtraukimo į suaugusiųjų konfliktus ir išsaugoti stabilų ryšį su abiem tėvais.

Skyrybos baigiasi porai, bet ne tėvystei

Nors sprendimas skirtis dažnai kyla iš sudėtingų poros santykių, vaikams tai reiškia kur kas daugiau nei pasikeitusį tėvų statusą. Keičiasi jų kasdienybė, namai, laikas su mama ir tėčiu, o kartu gali kilti nerimas, baimė ir daugybė klausimų apie ateitį.

Silvestra Markuckienė atkreipia dėmesį, kad tėvai gali išsiskirti kaip pora, tačiau vaikui jie ir toliau lieka mama ir tėtis. Todėl svarbu ne tik priimti sprendimą dėl santykių pabaigos, bet ir apgalvoti, kaip šeima gyvens toliau, kokie susitarimai padės vaikams jaustis saugiau ir kaip abu tėvai galės išlikti aktyvūs jų gyvenimo dalyviai.

„Mes išsiskiriam kaip vyras ir moteris, kaip partneriai buvę, bet tikrai mama ir tėčiu mes visada būsim.“

Kaip ir kada pasakyti vaikams apie skyrybas?

Vienas sudėtingiausių etapų yra pokalbis su vaikais apie tėvų sprendimą gyventi atskirai. Pasak psichologės, svarbu neskubėti apie skyrybas pranešti tada, kai patys tėvai dar nėra apsisprendę ir nežino, kaip atrodys būsimas gyvenimas. Neapibrėžtumas gali sukelti vaikams papildomo nerimo, o jie ne visada savo baimėmis pasidalija su suaugusiaisiais.

Apie skyrybas rekomenduojama kalbėtis tada, kai sprendimas jau priimtas ir tėvai gali paaiškinti, kas keisis: kur vaikas gyvens, kaip bendraus su kiekvienu iš tėvų, kas nutiks jo daiktams, mokyklai ir įprastai dienotvarkei. Jei įmanoma, šį pokalbį verta surengti abiem tėvams kartu, ramiai ir atsižvelgiant į vaiko amžių.

Ne mažiau svarbu aiškiai pasakyti, kad vaikas nėra kaltas dėl tėvų sprendimo. Vaikai kartais patys ieško priežasčių, kodėl šeima keičiasi, ir gali susieti skyrybas su savo elgesiu, mokymosi sunkumais ar konfliktais namuose. Todėl patikinimą, kad abu tėvai juos myli ir jais rūpinsis, gali tekti pakartoti ne vieną kartą.

Vaikai neturi tapti tarpininkais tarp tėvų

Po skyrybų buvusiems partneriams tenka spręsti daugybę praktinių klausimų: dalytis išlaidas, tartis dėl būrelių, gydytojų vizitų, mokyklos reikalų, atostogų ir švenčių. Net jei bendravimas sudėtingas, šios atsakomybės neturėtų būti perkeliamos vaikams.

Psichologė pabrėžia, kad vaikas neturi perduoti žinučių vienam iš tėvų nuo kito, prašyti pinigų ar aiškintis dėl suaugusiųjų nesutarimų. Kai tėvai nesusikalba tiesiogiai, vaikas gali atsidurti lojalumo konflikte: jaustis turintis saugoti vieną iš tėvų, slėpti informaciją ar rinktis, kurio pusėje būti.

„Mes vis tiek turėsime išrasti būdą, kaip komunikuoti su buvusiu partneriu taip, kad vaikui tas nepakenktų.“

Todėl verta ieškoti abiem pusėms priimtino bendravimo būdo ir aiškiai susitarti dėl kasdienių sprendimų. Net paprasti praktiniai sprendimai, pavyzdžiui, bendra išlaidų lentelė ar sutartas informacijos perdavimo būdas, gali padėti išvengti konfliktų ir sumažinti vaikams tenkančią įtampą.

Ar verta likti kartu vien dėl vaikų?

Tėvai kartais nusprendžia išsaugoti bendrą gyvenimą dėl vaikų, net jei poros santykiuose nebėra artumo. Tačiau svarbu įvertinti, kokią aplinką vaikai kasdien patiria. Jie stebi, kaip suaugusieji bendrauja, sprendžia nesutarimus, rodo pagarbą arba konfliktuoja, ir iš šios patirties formuoja savo supratimą apie santykius.

Jei namuose nuolat tvyro įtampa, o konfliktai lieka neišspręsti, vien faktas, kad šeima gyvena po vienu stogu, nebūtinai suteikia vaikams saugumo. Kita vertus, skyrybos savaime neišsprendžia visų sunkumų. Jos taip pat reikalauja laiko, susitarimų ir emocinių pastangų.

Pasak Silvestros Markuckienės, svarbu įvertinti konkrečią šeimos situaciją, tai, kas dar sieja partnerius, ir ar įmanoma rasti būdą spręsti problemas. Nėra vienos universalios instrukcijos, kuri tiktų visoms šeimoms. Esminis klausimas yra tai, kokią aplinką vaikai patiria ir kaip suaugusieji gali prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.

Kur ir kaip vaikai turėtų gyventi po skyrybų?

Po skyrybų šeimoms tenka apsispręsti, kaip organizuoti vaikų gyvenimą: ar jie keisis namais kas savaitę, ar daugiau laiko praleis vienuose namuose, kaip dažnai matysis su kitu iš tėvų. Pasak psichologės, universalaus sprendimo nėra. Būtina atsižvelgti į vaiko amžių, jo poreikius, šeimos aplinkybes ir tėvų tarpusavio santykius.

Mažesniems vaikams dažnai ypač svarbus stabilumas. Pastovesnė gyvenamoji aplinka ir reguliarus bendravimas su abiem tėvais gali padėti lengviau prisitaikyti prie pokyčių. Vyresnių vaikų nuomonę taip pat svarbu išgirsti, įvertinti jų mokyklos, draugų ir kasdienybės poreikius.

Vis dėlto galutinė atsakomybė už sprendimus turi likti suaugusiesiems. Vaikui neturėtų tekti pasirinkti, kurį iš tėvų mylėti labiau ar su kuriuo gyventi, tarsi tai būtų jo pareiga išspręsti šeimos konfliktą. Jo nuomonę svarbu išgirsti, tačiau sprendimas neturėtų tapti našta, kurią jis turi nešti vienas.

Nauji santykiai po skyrybų: kodėl svarbu neskubėti?

Kai po skyrybų vienas iš tėvų pradeda naujus santykius, vaikui tai gali tapti dar vienu dideliu pokyčiu. Net jei suaugusiajam naujas ryšys suteikia džiaugsmo ir vilties, vaikui gali prireikti daugiau laiko priprasti prie pasikeitusios situacijos.

Silvestra Markuckienė pataria pirmiausia pasirūpinti, kad vaikų kasdienybė po skyrybų būtų tapusi pakankamai stabili. Naują partnerį verta pristatyti palaipsniui, suteikiant vaikui galimybę pažinti šį žmogų be spaudimo ir pernelyg greitų pokyčių. Vaikas neturėtų jaustis taip, tarsi kažkas kėsintųsi į jo ypatingą ryšį su mama ar tėčiu.

Svarbu suprasti, kad vaikų reakcijos gali būti įvairios. Jiems gali kilti baimė prarasti tėvų dėmesį, viltis, kad šeima vėl susijungs, arba nepasitikėjimas nauju žmogumi. Suaugusiųjų užduotis yra priimti šiuos jausmus, skirti laiko ir nesitikėti, kad nauji santykiai bus priimti iš karto.

Rūpintis vaikais reiškia nepamiršti ir savęs

Skyrybos gali būti emociškai sunkios abiem suaugusiesiems. Pyktis, nuoskauda, liūdesys, kaltės jausmas ir nerimas dėl ateities gali paveikti ne tik bendravimą su buvusiu partneriu, bet ir gebėjimą pasirūpinti vaikais.

Psichologė pabrėžia, kad tėvai neturėtų visų jėgų skirti vien vaikams, pamiršdami savo emocinę savijautą. Jei suaugusysis neturi pakankamai vidinių resursų išgyventi sunkumus, dalis šios įtampos gali persikelti ir vaikui. Todėl svarbu laiku atpažinti, kada savarankiškai tvarkytis tampa per sunku.

Apie pagalbos poreikį gali signalizuoti sutrikęs miegas, sunkumai atliekant kasdienes užduotis, stiprūs nuotaikų svyravimai ar ilgai trunkantis emocinis išsekimas. Vaikų savijautą taip pat verta stebėti: pokyčiai jų elgesyje, mokymosi sunkumai, užsisklendimas, padidėjęs priešiškumas ar pasikartojantys fiziniai nusiskundimai gali rodyti, kad jiems reikia daugiau dėmesio ir pagalbos.

Kreiptis į psichologą ar kitą specialistą nėra silpnumo ženklas. Tai galimybė geriau suprasti savo emocijas, rasti tinkamesnius būdus įveikti sunkumus ir padėti vaikams prisitaikyti prie naujos gyvenimo situacijos.

Atsakinga tėvystė prasideda nuo suaugusiųjų atsakomybės

Pokalbyje „Atsakinga tėvystė“ Silvestra Markuckienė primena, kad skyrybų metu svarbu išlaikyti dėmesį tam, kas vaikui iš tiesų reikalinga: saugumui, stabiliam ryšiui su abiem tėvais, aiškumui ir galimybei išgyventi savo jausmus neperimant suaugusiųjų atsakomybės.

Nors skyrybų procesas gali būti sudėtingas ir skausmingas, tėvų elgesys turi didelę reikšmę tam, kaip vaikai prisitaikys prie pokyčių. Atviras bendravimas, aiškūs susitarimai, pagarba vaiko ryšiui su abiem tėvais ir pasirengimas ieškoti pagalbos gali tapti svarbia atrama naujame šeimos etape.

Kaip pokalbio pabaigoje apibendrina laidos vedėjos, išsiskirti reiškia priimti suaugusiojo atsakomybę ir elgtis kaip suaugusiajam. Nes net ir pasibaigus poros santykiams, atsakomybė už vaikų gerovę išlieka bendra.