Laidos „Sostinės horizontai“ vedėjas Tomas Juknevičius šįkart kalbina žmones, kurių gyvenimo ritmą diktuoja šokis – Vilniaus universiteto Alumni dainų ir šokio ansamblio „Jievaras“ direktorių Rimgaudą Markauską ir šokėją Viliją Skaudžiuvienę. Pokalbis – apie tradicijų tąsą, kūrybinę energiją ir kultūros gyvybingumą. „Mes supratome, kad žiūrovų rolė – ne mums. Norėjosi šokti, dainuoti, būti kartu. Taip gimė ‘Jievaras’“, – sako Rimgaudas Markauskas.

Nuo universiteto scenos iki Alumni bendruomenės

„Jievaras“ gimė iš Vilniaus universiteto dainų ir šokio ansamblio narių, kurie po studijų nenorėjo nutraukti ryšio su scena. Šiandien šis kolektyvas, jungiantis apie 80 narių, – tai alumni bendruomenė, išaugusi iš universiteto kultūros tradicijų. Jie koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – nuo dainų švenčių iki pasirodymų Argentinoje, Japonijoje ir Švedijoje. „Mes buvome studentai, kuriems scena – ne pareiga, o džiaugsmas. Baigėme universitetą, bet šokis liko mūsų gyvenimo dalimi,“ – dalijasi Vilija Skaudžiuvienė.

Šokis kaip gyvenimo būdas

Ansamblio narius jungia ne tik meilė menui, bet ir draugystė, kuri peržengia repeticijų salės sienas. Daug porų susipažino studijų metais, kartu sukūrė šeimas, o dabar į šokį įtraukia ir savo vaikus. Kolektyvo atmosfera – bendruomeniška, kupina juoko ir bendro ritmo. „Daugelis mūsų susipažino studijų metais, sukūrė šeimas, o dabar kartu šoka ir vaikai. Tai mūsų bendruomenės paslaptis,“ – šypsosi Rimgaudas. „Jievariečiai“ sako, kad šokis jiems padeda išlikti aktyviems, laimingiems ir kūrybingiems – kai šoki, vietos vidurio amžiaus krizei tiesiog nelieka.

Tautinis kostiumas – gyvas identiteto simbolis

Didelė pokalbio dalis skirta tautinio kostiumo reikšmei šiuolaikiniame gyvenime. Pašnekovai pastebi, kad vis daugiau lietuvių valstybinių švenčių ar asmeninių progų metu renkasi pasipuošti tautiniais rūbais. „Jievaras“ savo pasirodymuose naudoja skirtingų Lietuvos regionų kostiumus, kuriuos ansamblio nariai dažnai patys kuria ar modeliuoja. „Tautinis kostiumas nėra muziejaus eksponatas. Tai mūsų identiteto dalis – pasipuošiam ir išeinam į miestą,“ – sako Vilija Skaudžiuvienė. Tokiu būdu ansamblis primena, kad tradicija gali būti ir šiuolaikiška, ir madinga.

Tiltai tarp sostinių – Vilnius ir Stokholmas

Pastaraisiais metais „Jievaras“ aktyviai kuria ryšius su užsienio lietuvių bendruomenėmis. Projektas „Baltijos sostinių tiltai“ sujungė Vilnių ir Stokholmą, o ansamblis ne tik koncertavo, bet ir vedė kūrybines dirbtuves. Švedijos lietuviai kartu su jievariečiais mokėsi pinti sodus, rišti verbas, dalyvavo amatų edukacijose. „Mūsų tikslas – ne tik parodyti šokį, bet ir sugrąžinti tą jausmą, kad Lietuva – čia, širdyje,“ – pabrėžia Markauskas. Tokie renginiai tampa kultūriniais tiltais, primenančiais, kad šokis ir daina jungia net tolimiausius kraštus.

Tradicija, kuri išlieka gyva

„Jievaras“ įrodo, kad tautinis menas gali būti aktualus ir šiuolaikiniame pasaulyje. Liaudies šokis, daina ir kostiumas čia susilieja į bendrystės kalbą, padedančią išsaugoti tapatybę ir pasididžiavimą savo šaknimis. Ansamblis dalyvauja dainų šventėse, regioniniuose renginiuose, bendradarbiauja su Vilniaus universitetu ir kultūros organizacijomis. „Šokis mums – terapija, džiaugsmas ir ryšys. Gyvenk taip, kad skambėtų,“ – sako ansamblio nariai, kviesdami kiekvieną atrasti savo būdą būti arčiau kultūros.

Pokalbis su „Jievaru“ – tai pasakojimas apie bendrystę, džiaugsmą ir meilę Lietuvai. Tai priminimas, kad tradicija išlieka gyva tik tada, kai ja dalijamės – šokdami, dainuodami ir kurdami kartu.