Istoriją galima pažinti ne tik iš dokumentų, nuotraukų ar istorikų pasakojimų. Kartais ją atskleidžia iš pirmo žvilgsnio paprastas daiktas – batai, saugantys žmogaus gyvenimo, pasirinkimų ir išgyvenimų pėdsakus. VILNIUS FM laidoje „Sėkmės kaina“ vedėja Svajūnė Marcinkevičienė kalbina istorikę, menininkę, parodų kūrėją ir batų dizainerę Rūtą Rimšelienę. Pokalbyje susipina Lietuvos partizanų istorijos, meninės instaliacijos, žmogaus stiprybė ir kūrėjos ateities sumanymai.

Nuo batų dizaino iki istorinių parodų

Rūta Rimšelienė pasakoja, kad kūrybos niekada neatsisakė, nors jos profesinis kelias pasuko naujomis kryptimis. Šiuo metu ji dirba Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vyriausiąja edukatore, veda ekskursijas ir kuria parodas. Istorija jai artima ne tik dėl išsilavinimo – Vilniaus universitete ji studijavo istoriją, bet ir dėl šeimos patirčių, susijusių su tremtimis, lageriais bei partizaniniu pasipriešinimu.

Gilindamasi į istorinius šaltinius, menininkė atrado daug mažai pastebimų detalių, kurios paskatino ieškoti kitokių istorijos pasakojimo formų. Viena jų – batai. Ilgametė avalynės dizainerės patirtis leido į juos pažvelgti ne vien kaip į aprangos dalį, bet ir kaip į svarbius istorinių įvykių liudininkus.

„Partizanų batuose“ – istorijos, slypinčios detalėse

Vienu svarbiausių Rūtos Rimšelienės projektų tapo pojūčių paroda „Partizanų batuose“. Iš pradžių sumanyta kaip nedidelė muziejaus ekspozicija, ji sulaukė didesnio susidomėjimo ir pradėjo keliauti po skirtingas erdves.

Parodoje pristatoma apie dvylika partizanų istorijų. Jos skirtingos – vienose atsiskleidžia tragiški pasirinkimai, kitose galima įžvelgti netikėtų ar net humoristinių aplinkybių. Visas jas jungia batai, tapę neįprastu būdu kalbėti apie laisvės kovotojų kasdienybę.

„Batai buvo ne tik aksesuaras – tai buvo laisvės kovotojų atributas“, – pokalbyje pabrėžia Rūta Rimšelienė.

Vieną istorijų paskatino muziejuje saugoma supjaustytų batų detalė. Tyrinėdama jos kilmę, pašnekovė suprato, kad tokie atvejai nebuvo atsitiktiniai. Partizanai, patekę į beviltišką situaciją ir nenorėdami, kad jų daiktai atitektų okupantams, kartais sąmoningai sunaikindavo savo avalynę. Batai buvo vertingas turtas, todėl juos galėjo perimti kiti žmonės. Tačiau laisvės kovotojams jie reiškė kur kas daugiau – asmeninę istoriją ir nueitą gyvenimo kelią.

Kita parodos istorija susijusi su Adolfu Ramanausku-Vanagu ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio antspaudu, išraižytu gumos gabalėlyje. Pasak Rūtos Rimšelienės, tokios detalės atskleidžia partizanų išradingumą ir primena, kad istorinis paveldas gali slypėti netikėčiausiose vietose.

Pašnekovė pasakoja ir apie Juozo Lukšos istoriją – šifrą, paslėptą bato pade. Šis pavyzdys parodo, kaip avalynė galėjo tapti ne tik kasdienio gyvenimo dalimi, bet ir informacijos perdavimo priemone.

Batai, saugantys žmogaus orumą

Pokalbyje aptariama ir kita paroda, gimusi bendradarbiaujant su menininke bei dizainere, prisistatančia Lina Vai. Iš pradžių sumanymas buvo sujungti vieną batą ir vieną paveikslą, tačiau kūrybinį procesą pakreipė istorija apie laisvės kovų ryšininkę Elę Radzevičiūtę-Andriuškevičienę, taip pat žinomą slapyvardžiu Naktibalda.

Jos gyvenimas atskleidžia nepaprastą ištvermę: nepaisydama negalios, moteris padėjo partizanams, nešiojo dokumentus, patyrė suėmimą ir kalinimą. Batai šioje istorijoje tampa neįprastu būdu atskleisti žmogaus patirtį. Menininkei svarbus ir susitikimas su moters artimaisiais, kurie atvyko į parodą.

Projektą lydėjo režisierės Ingridos Neverdauskienės sukurtas dokumentinis eskizas, kurį planuota plėtoti į spektaklį. Rūta Rimšelienė pabrėžia, kad kūryba gali tapti atrama net sunkiausiomis aplinkybėmis. Ji prisimena mintį apie vidinę laisvę – žmogus gali būti fiziškai įkalintas, tačiau jo vidinis pasaulis nebūtinai pasiduoda kalintojų valiai.

Pašnekovės teigimu, viltis, svajonės ir kūryba padeda žmogui išgyventi sunkumus. Kartais stiprybės šaltiniu tampa labai paprastas tikslas – noras dar kartą pamatyti artimuosius.

„Sužadėtuvės, arba blynų balius“ – istorija netradicine forma

Kita pokalbyje pristatoma paroda skirta partizanų suplanuotai specialiajai operacijai, vadinamai „Sužadėtuvės, arba blynų balius“. Rūta Rimšelienė pasakoja apie sumanymą istorinę temą pateikti ne vien tekstais, bet ir atkurtos erdvės, garsų, kvapų bei kitų pojūčių pagalba.

Instaliacijoje numatyta maždaug vieno dvyliktosios mastelio namo rekonstrukcija, paremta išlikusia vieta ir istoriniais liudijimais. Lankytojai galės geriau įsivaizduoti aplinką, kurioje vyko operacijai svarbūs įvykiai. Kūrėjai taip pat svarbu, kad ekspozicija būtų prieinama regos negalią turintiems žmonėms.

Paroda pokalbyje pristatoma kaip galimybė istoriją ne tik perskaityti, bet ir patirti. Pašnekovė pabrėžia, kad kiekvienam projektui ieško savitos formos, vengdama kartoti ankstesnius sprendimus.

Ateities planuose – nauji batai ir „Kraujo upė“

Pokalbio pabaigoje Rūta Rimšelienė grįžta prie avalynės dizaino. Nors pastaraisiais metais daug dėmesio skyrė istoriniams projektams, ji neatmeta galimybės pristatyti naują batų kolekciją. Dabar avalynę norėtų kurti kitaip – kad ji ne tik atrodytų išskirtinai, bet ir turėtų asmeninę žinutę, derėtų prie žmogaus bei būtų siejama su tvarumu.

„Batas turi būti susijęs su savininku ir tas savininkas turi jaustis“, – mintimis dalijasi kūrėja.

Ji svarsto apie išskirtinius padus, kuriuose būtų paliktas savitas ženklas, ir apie galimybę panaudoti perdirbtas medžiagas. Tačiau batų dizainas – ne vienintelis ateities planas. Rūta Rimšelienė taip pat kuria projektą „Kraujo upė“, susijusį su partizanų istorijomis ir laisvės kovotojų atmintimi. Jame numatoma kolekcija ir meninė instaliacija su šviesa.

Nors pašnekovė pripažįsta, kad dėl daugybės idėjų ir šeimos įsipareigojimų laiko viskam nepakanka, kūrybos ji atsisakyti neketina. Istoriniai tyrinėjimai, edukacija ir menas jos gyvenime papildo vienas kitą, o batai tampa jungtimi tarp asmeninės patirties ir bendros istorinės atminties.