Kaip mokytojo vaidmuo ugdyme, įtraukusis ugdymas ir vaikų integracija mokyklose formuoja šiuolaikinę Lietuvos švietimo sistemą? Apie šiuos klausimus, visos dienos mokyklos modelį ir aukštojo mokslo ateitį laidoje „Sostinės horizontai“ vedėjas Tomas Juknevičius kalbasi su Romu Prakapu, Mykolo Romerio universiteto senato pirmininku ir profesoriumi dr. Pokalbyje aptariamos universiteto tarptautiškumo galimybės, studijos Lietuvoje užsienio studentams, mokyklų bendruomenių svarba ir vaikų integracijos iššūkiai. Profesorius taip pat dalijasi mintimis apie Vilniaus istoriją ir kultūros paveldą, skatindamas sostinę pažinti ne tik skaitant apie ją, bet ir tyrinėjant miestą vaikštant jo gatvėmis.

Nuo istorijos studijų iki edukologijos

Romo Prakapo kelias į akademinę veiklą prasidėjo atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu. Iš Laipalingio į Vilnių atvykęs studijuoti jaunas žmogus iš pradžių rinkosi istoriją. Jį domino galimybė pažinti praeitį ir su ja susijusias vietas, tačiau netikėtai susiklosčiusios aplinkybės atvėrė kelią į pedagogiką ir edukologiją.

Studijuodamas R. Prakapas pradėjo dirbti vaikų pensionate, kur susidūrė su vaikais, turinčiais fizinių ir psichinių negalių. Ši patirtis paskatino giliau domėtis ugdymu, pagalba vaikams ir socialine pedagogika. Vėliau jis dirbo Lentvario mokykloje, prisidėjo prie prevencinių programų, o profesinis kelias natūraliai vedė į mokslinius tyrimus ir dėstymą universitete.

Profesorius pabrėžia, kad istorijos studijos pakeitė ir jo paties santykį su praeitimi. Istorija jam tapo ne vien datų bei įvykių rinkiniu, bet mokslu, padedančiu suprasti Lietuvos vietą pasaulyje. Šis susidomėjimas išliko iki šiol, o Vilniaus pažinimas tapo ir profesinio gyvenimo dalimi, ir asmeniniu pomėgiu.

Mokytojo įtaka atsiskleidžia laikui bėgant

Vienas svarbiausių pokalbio akcentų – mokytojo vaidmuo žmogaus gyvenime. Pasak R. Prakapo, mokinių ugdymas neapsiriboja pamokos turiniu ar išmoktomis žiniomis. Didelę reikšmę turi mokytojo elgesys, buvimas šalia, palaikymas ir gebėjimas pastebėti vaiką net tada, kai rezultatai dar nėra akivaizdūs.

„Mokytojo rezultatas iš karto nepasimato“

Jis prisimena savo mokytojus ir dėstytojus, kurių indėlis tapo aiškesnis tik praėjus laikui. Net iš pirmo žvilgsnio nedideli dalykai – paskatinimas dalyvauti konkurse, pagalba ruošiantis olimpiadai ar parodytas dėmesys – gali turėti ilgalaikę reikšmę žmogaus raidai.

Ši patirtis svarbi ir šiandieninėje profesoriaus veikloje. Dirbdamas su studentais, ypač pasirinkusiais pedagogikos ir edukologijos studijas, jis pabrėžia bendradarbiavimo, patirties dalijimosi ir refleksijos svarbą. Būsimieji specialistai turi ne tik įgyti teorinių žinių, bet ir mokytis analizuoti savo veiksmus, suprasti kitus žmones bei prisiimti atsakomybę už savo darbą.

Vaikų integracija: gerų ketinimų nepakanka

Pokalbyje nemažai dėmesio skiriama vaikų integracijai ir pagalbos mokiniams organizavimui. R. Prakapas pasakoja apie apsilankymą Suomijos mokyklose, kur stebėjo visos dienos mokyklos modelį ir specialias klases vaikams, kuriems reikia papildomos pagalbos.

Ši patirtis paskatino jį atkreipti dėmesį į stigmatizavimo pavojų. Net jei vaikui suteikiama profesionali pagalba, netinkamai organizuotas procesas gali jį išskirti iš bendruomenės ir sustiprinti neigiamą kitų požiūrį. Todėl svarbu vertinti ne vien tai, kokios priemonės taikomos, bet ir tai, kaip jos veikia vaiko savijautą bei santykius su bendraamžiais.

„Kartais dokumentuose užrašome labai gražius siekius, tačiau neturime pakankamai gebėjimų, kompetencijų ir sąlygų jiems įgyvendinti.“

Jo teigimu, įtraukusis ugdymas gali duoti gerų rezultatų, tačiau tam būtinas pasirengimas, tinkamos sąlygos ir kompetentingi specialistai. Integracija nėra vien formalus sprendimas – tai nuoseklus darbas, kuriame svarbu atsižvelgti į skirtingus vaikų poreikius ir kurti aplinką, kurioje jie galėtų dalyvauti bendrame ugdymo procese.

Mokykla kaip bendruomenė

Kalbėdamas apie Lietuvos mokyklas, R. Prakapas pabrėžia, kad vertingų pavyzdžių galima rasti ne tik didžiuosiuose miestuose. Jis atkreipia dėmesį į mokyklas, kurios geba suburti bendruomenes, priimti naujas idėjas ir ieškoti sprendimų pagal realius mokinių poreikius.

Viena iš aptariamų krypčių – visos dienos mokyklos modelis. Jis gali padėti organizuoti ugdymo procesą taip, kad vaikams būtų suteikiama daugiau saugumo, o mokymosi veiklos būtų paskirstomos atsižvelgiant į jų galimybes. Toks modelis svarbus ir šeimoms, tačiau jo vertė neapsiriboja patogumu tėvams.

Profesorius primena, kad jaunesniems vaikams svarbi pažįstama aplinka, artumas ir bendruomenės ryšiai. Mokykla gali tapti vieta, kurioje vaikas jaučiasi saugus, pažįsta aplinkinius žmones ir gauna jam reikalingą pagalbą.

Šiame kontekste svarbu atsisakyti įsitikinimo, kad geresnis ugdymas būtinai laukia kažkur toliau. Kiekvienos mokyklos galimybės skiriasi, todėl esminis uždavinys – stiprinti tai, kas jau veikia, ir sudaryti sąlygas kokybiškam ugdymui skirtingose Lietuvos vietovėse.

Mykolo Romerio universitetas – daugiau nei teisės studijos

R. Prakapas taip pat pristato Mykolo Romerio universitetą, jo veiklos kryptis ir augantį tarptautiškumą. Nors universitetas dažnai siejamas su teise, profesorius pabrėžia, kad šiandien jo veikla apima gerokai platesnį socialinių mokslų spektrą. Čia plėtojamos vadybos, psichologijos, edukologijos ir komunikacijos studijos, taip pat vykdomos humanitarinių mokslų krypties veiklos.

Pokalbyje aptariamas užsienio studentų susidomėjimas Lietuvos aukštuoju mokslu. Pasak profesoriaus, dalis jų studijas renkasi turėdami aiškių profesinių planų – nori geriau pažinti Lietuvos rinką, išmokti kalbą ir ateityje kurti verslą ar siekti karjeros Lietuvoje.

Tarptautinė aplinka suteikia galimybę susitikti skirtingoms kultūroms, keistis patirtimis ir mokytis vieniems iš kitų. Universitete vykstančios kultūrų dienos ir kitokios iniciatyvos padeda studentams geriau pažinti vieniems kitus bei šalį, kurioje studijuoja.

R. Prakapas pabrėžia ir ryšio su absolventais bei socialiniais partneriais svarbą. Universitetas nėra uždara akademinė erdvė – jo veikla susijusi su visuomene, darbo rinka ir institucijomis, kurios prisideda prie studijų kokybės bei specialistų rengimo.

Vilnius – miestas, kurį reikia pažinti vaikštant

Pokalbio pabaigoje dėmesys sugrįžta į Vilnių. Istorija besidomintis R. Prakapas laisvalaikiu kartais gidauja ir mėgsta pasivaikščiojimus po miestą. Viena iš jo mėgstamų vietų – Valdovų rūmai, kuriuose nuolat keičiamos parodos suteikia progą kiekvieną kartą atrasti ką nors naujo.

Profesorius ragina sostinę pažinti ne tik skaitant apie ją ar stebint informaciją socialiniuose tinkluose, bet ir patiems tyrinėjant miesto gatves, rajonus bei kultūrines erdves.

„Vilnių geriausia pažinti vaikštant jo gatvėmis. Sėdėdami „Facebooke“ miesto nepažinsite“

Jis siūlo pradėti nuo paprastų dalykų: išlipti vienoje senamiesčio vietoje, dalį kelio nueiti pėsčiomis, pastebėti aplinką ir atrasti iki šiol nematytų detalių. Pašnekovas primena, kad ir pats Mykolo Romerio universitetas turi mažiau žinomų kultūrinių vertybių bei meno kūrinių, kuriuos verta pamatyti.