Kvapai yra nematomi, tačiau gali būti nepaprastai stiprūs – jie gali priminti vaikystę, sugrąžinti į seniai lankytą vietą, pakeisti nuotaiką ar net tapti tam tikro laikotarpio ženklu. Apie kvepalus, parfumerijos kultūrą ir parfumerijos istoriją, kvapų istoriją, Vilniaus kvapus bei ypatingą kvapų atminties ryšį su žmogaus patirtimis laidoje „Gyvenimo papartėliai“ Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbėjosi su parfumerijos kultūros ir istorijos tyrinėtoja Egle Bertašiene. Pokalbyje taip pat aptariama Kvepalų diena Vilniuje, kvepalų kolekcionavimas ir tai, kodėl vienas aromatas kartais gali akimirksniu sugrąžinti į praeitį.

Parfumerija – ne tik malonus kvapas

Pokalbyje Eglė Bertašienė kviečia į parfumeriją pažvelgti gerokai plačiau nei į kasdienį ritualą pasikvėpinti. Kvepalai savyje talpina istoriją, kultūrą, madą, augalų pasaulį ir net tam tikro laikmečio gyvenimo būdą.

Pasak pašnekovės, parfumerijos istorijoje svarbų vaidmenį atliko vienuolynų sodai, kuriuose buvo kaupiamos žinios, auginami aromatiniai augalai ir gaminamos įvairios kvapiosios medžiagos. Rozmarinai, mėtos, levandos ir kiti augalai buvo naudojami tinktūroms, kvapiesiems vandenims, higienos bei sveikatinimosi reikmėms.

Tačiau kvapų istorija niekur nesibaigia. Ji nuolat grįžta naujomis formomis, o tai, kas atrodo visiškai šiuolaikiška, neretai jau buvo atrasta ankstesnėse epochose.

Natūralumas ir sintetinės medžiagos – ar būtina rinktis vieną pusę?

Vienas iš pokalbio akcentų – natūralių ir sintetinių medžiagų santykis šiuolaikinėje parfumerijoje. Eglė Bertašienė nepriskiria savęs nei vienai, nei kitai stovyklai ir pabrėžia būtent skirtingų medžiagų dermę.

„Man pati gražiausia parfumerija yra ta, kurioje natūralios augalinės kilmės medžiagos dera su sintetinėmis ir kartu sukuria harmoningą kvapą.“

Pašnekovės teigimu, šiuolaikinė parfumerija iš esmės ir yra natūralių bei sintetinių medžiagų derinys. Skirtingos medžiagos gali papildyti viena kitą ir sukurti bendrą aromato skambesį. Todėl kvapų pasaulyje svarbi ne tik atskira sudedamoji dalis, bet ir tai, kaip visos jos susijungia į vieną visumą.

Kvepalų buteliukas gali būti meno kūrinys

Kalbėdamos apie parfumerijos kolekcionavimą, Kristina ir Eglė paliečia ir kitą svarbią šio pasaulio pusę – kvepalų buteliukus. Kai kuriems kolekcionieriams svarbiausias ne pats aromatas, o flakono forma, dizainas, retumas ar istorinė vertė.

Eglė pasakoja pažįstanti žmonių, kurie kolekcionuoja būtent buteliukus, o ne kvepalus. Kartais jie net nėra atidaromi ir naudojami pagal paskirtį – jų vertė slypi išvaizdoje, istorijoje ar išskirtinume.

Pati Eglė prisimena vieną išskirtinį pirkinį, kurį pasirinko būtent dėl buteliuko. Jį įkvėpė Pablo Picasso kūryba, o flakonas jai pasirodė toks įspūdingas, kad tapo tarsi mažu meno kūriniu.

Kvepalų diena Vilniuje – susitikimas kvapų mėgėjams

Pokalbyje daug dėmesio skiriama ir Eglės organizuojamai Kvepalų dienai Vilniuje. Renginys, prasidėjęs kaip nedidelis bendraminčių susitikimas, išaugo į tradiciją, kurios kvepalų mėgėjai laukia visus metus.

Eglė pasakoja, kad pirmasis renginys buvo surengtas miesto laboratorijoje ir tuomet vadinosi kvepalų blusturgiu. Žmonės susirinko su savo turimais kvepalais, dalijosi atradimais ir tiesiog kūrė bendraminčių šventę. Vėliau renginys persikėlė į kitas Vilniaus erdves.

Šiandien Kvepalų diena tapo vieta, kur kolekcionieriai gali susitikti, keistis turimais kvepalais ir atrasti naujus aromatus. Eglė taip pat veda parfumerines ekskursijas, kurių metu kviečia į kvapų istoriją pažvelgti per skirtingus laikotarpius ir aromatines natas.

Kuo kvepia Vilnius?

Paklausta, kokį šiuolaikinio Vilniaus kvapą būtų galima išsaugoti ateities kartoms, Eglė pirmiausia pagalvoja apie miesto kavines, kavą, desertus ir kitus šiandienos miesto gyvenimo aromatus. Tačiau labiausiai ją traukia natūralūs Vilniaus gamtos kvapai.

Pašnekovė išskiria pasivaikščiojimus Neries pakrante, kur natūralios žolės, seni medžiai, drėgna žemė, lietus ir krintantys lapai sukuria savitą miesto aromatą.

„Man turbūt, kaip ir kiekvienam vilniečiui, pats nuostabiausias yra Vilniaus gamtos aromatas – ėjimas Neries krantine.“

Eglė pasakoja, kad būtent tokie natūralūs kvapai ją ramina ir įkvepia. Ji išskiria ir Vilniaus tuopas, kurių aromatas ypač išryškėja pavasarį, o po lietaus gamtos kvapai tampa dar intensyvesni.

Kiekvienas sezonas turi savo kvapą

Pokalbyje daug dėmesio skiriama ir sezoniškumui. Eglė pasakoja, kad keičiantis metų laikams keičiasi ir kvepalų pasirinkimas. Lengvi citrusiniai, žoliniai ir vasariški aromatai pamažu užleidžia vietą medienos, prieskonių ir kitiems sunkesniems kvapams.

Ruduo ir žiema parfumerijoje tampa laiku, kai norisi šilumos. Kvapas gali susilieti su aplinka – vilnoniu šaliku, šaltu oru, medžių ir drėgnos žemės aromatais – ir sukurti jaukų asmeninį kokoną.

„Man labai patinka iš tikrųjų kvepėti ir kvepintis tais sunkiais, prieskoniniais, medienos kvapais.“

Kartu pašnekovės pastebi, kad sezoninis kvapų pasirinkimas nėra vien taisyklė – kiekvienas žmogus turi savo santykį su aromatais ir gali juos rinktis pagal nuotaiką, prisiminimus ar asmeninį poreikį.

Kvapų etiketas: kiek yra per daug?

Kitas svarbus pokalbio aspektas – parfumerijos etiketas. Kvapas yra ne tik asmeninis pasirinkimas, nes jį jaučia ir aplinkiniai. Eglė atkreipia dėmesį, kad pernelyg intensyvus aromatas viešoje erdvėje kitam žmogui gali tapti nemalonus ar net trukdyti susikaupti.

Todėl, pasak jos, svarbu atsižvelgti ne tik į tai, kaip kvapas patinka pačiam žmogui, bet ir į aplinką bei kitus žmones. Parfumerijoje, kaip ir kitose viešo gyvenimo srityse, egzistuoja tam tikras saikas ir etiketas.

Kvapai, kurie sugrąžina į vaikystę

Bene jautriausia pokalbio dalis – asmeninis Eglės ryšys su kvapais. Ji pasakoja, kad kvapai jos gyvenime egzistavo nuo pat vaikystės. Vienas ryškiausių prisiminimų susijęs su močiutės sodu, kvapiosiomis našlaitėmis ir pirmuoju stipriai į atmintį įsirėžusiu aromatu.

„Kvapai ir kvepalai labai, labai seniai mano gyvenime egzistuoja, jie visada man buvo svarbūs.“

Vėliau šis susidomėjimas tapo sąmoningu domėjimusi parfumerijos istorija ir kultūra. Eglė pasakoja, kad nuo 2009 metų pradėjo giliau tyrinėti šią sritį, rašyti, kaupti kvepalus, rinkti knygas ir savo žiniomis dalytis su kitais.

Kvapas kaip kelionė laiku

Pokalbio metu Kristina ir Eglė paliečia vieną įdomiausių kvapo savybių – gebėjimą sugrąžinti žmogų į konkretų laiką ir vietą. Kartais užtenka netikėtai užuosti tam tikrą aromatą, paragauti seniai neragauto patiekalo ar pajusti pažįstamą kvapą, ir praeitis tarsi akimirksniu tampa dabartimi.

Eglė šį reiškinį apibūdina kaip savotišką teleportaciją laiku. Kvapas gali priminti namus, artimus žmones, vaikystę ar net labai konkrečią gyvenimo akimirką.

„Tas kvapas iš tikrųjų geba teleportuoti laiku.“

Būtent todėl parfumerija gali būti ne tik apie tai, kaip norime kvepėti šiandien. Ji taip pat gali būti apie tai, ką norime prisiminti, kokią emociją išsaugoti ir kokią savo gyvenimo istorijos dalį nešiotis kartu.

Kokį kvapą paliktume ateities kartoms?

Laidos pabaigoje lieka klausimas, į kurį kiekvienas gali atsakyti pats: jeigu šiandien reikėtų į buteliuką uždaryti vieną mūsų laikmečio kvapą, koks jis būtų?

Kava, lietus, miškas, drėgna žemė, medžiai, desertai, Vilniaus gatvės ar vaikystės namai. Galbūt būtent kvapai, kurių kasdien net nepastebime, po daugelio metų geriausiai papasakotų apie mūsų gyvenimą.

Laidoje „Gyvenimo papartėliai“ Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė ir Eglė Bertašienė leidžiasi į kvapnią kelionę po parfumerijos istoriją, Vilniaus gamtą, kolekcionavimo pasaulį ir žmogaus atmintį. Tai pokalbis apie tai, ko nematome, bet ką galime pajusti – ir kas kartais gali sugrąžinti ten, kur, rodos, jau seniai nebesame.