Lietuvos ežerai ir upės yra vienas didžiausių šalies gamtos turtų, tačiau naujausi duomenys rodo, kad Lietuvos vandens telkinių būklė palaipsniui blogėja. Vandens tarša Lietuvoje, žemės ūkio veikla, nuotekos, mikroplastikas, užtvankos ir pakeistos upių vagos daro vis didesnį poveikį upių ir ežerų vandens kokybei. Laidoje „Gyvenimo papartėliai“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kartu su LIFE SIP Vanduo projekto vadove Ieva Pociūniene aptaria, kokia šiandien yra Lietuvos upių ir ežerų būklė, kuo išskirtinė Neries upė ir ką kiekvienas galime padaryti, kad švarūs bei gyvybingi vandens telkiniai išliktų ateities kartoms.

Lietuvos vandens telkinių būklė blogėja

Vandens kokybė vertinama pagal daugybę mokslininkų nustatytų ekologinių rodiklių. Ankstesniais tyrimų laikotarpiais buvo nustatyta, kad geros ekologinės būklės reikalavimų neatitiko 47 procentai vertintų Lietuvos upių ir ežerų. Naujausi matavimai rodo dar didesnį iššūkį – reikalavimų jau neatitinka apie 64 procentai vandens telkinių.

„Mes turime daug vandens, tačiau yra gajus mitas, kad jo ištekliai yra neišsenkami. Pasaulinė praktika rodo, kad tai gali labai greitai pasikeisti“, – sako Ieva Pociūnienė.

Nors Europos Sąjungos tikslas yra gerinti vandens telkinių ekologinę būklę, dabartinės tendencijos rodo, kad Lietuvai būtina aktyviau spręsti taršos, žmogaus pakeistų upių vagų ir nykstančių ekosistemų problemas.

Didžiausią poveikį daro žmogaus veikla

Viena svarbiausių vandens telkinių būklės blogėjimo priežasčių – intensyvi žmogaus veikla. Didelę įtaką daro žemės ūkis: su lietaus vandeniu iš laukų į melioracijos griovius, upes ir ežerus patenka trąšose esančios medžiagos. Padidėjus fosforo ir azoto junginių kiekiui, ima sparčiau daugintis dumbliai, vanduo praranda skaidrumą, mažėja deguonies kiekis ir blogėja sąlygos žuvims bei kitiems vandens organizmams.

Vandens kokybę veikia ir miestų nuotekos, nuo gatvių nuplaunami teršalai, automobilių tepalai, plastikas bei įvairios cheminės medžiagos. Vis didesne problema tampa mikroplastikas ir skalbiant sintetinius drabužius į nuotekas patenkančios tekstilės mikropluošto dalelės.

Į vandens telkinius patenka ir vaistinių preparatų likučiai. Netinkamai išmetami ar į kanalizaciją supilami vaistai gali paveikti vandens organizmų dauginimąsi ir sutrikdyti natūralius biologinius procesus.

„Turime galvoti, kaip elgiamės šalia vandens telkinių ir ką kiekvieną dieną pilame į kriauklę. Pradėkime nuo to“, – ragina pašnekovė.

Kodėl užtvankos keičia upių gyvenimą?

Laidoje daug dėmesio skiriama užtvankų ir hidroelektrinių poveikiui. Užtvenkus upę pakeičiama natūrali jos tėkmė, pradeda kauptis sąnašos ir teršalai, o žuvims tampa sudėtinga arba neįmanoma migruoti į nerštavietes.

Žemiau užtvankų gali sumažėti vandens kiekis, o dėl hidroelektrinių veiklos nuolat kintantis vandens lygis veikia pakrančių ekosistemas. Vandens ir sausumos sandūroje neršia žuvys, vystosi vabzdžiai ir gyvena daugybė kitų organizmų, todėl staigūs vandens lygio pokyčiai gali sunaikinti jų buveines.

Pasak Ievos Pociūnienės, įvairiose Europos šalyse vis dažniau atsisakoma nebenaudojamų ar mažai naudos teikiančių užtvankų, siekiant atkurti natūralią upių tėkmę ir biologinę įvairovę.

Kaip atkuriamos ištiesintos upių vagos?

Natūralios upės vingiuoja, o kiekvienas jų vingis, užutėkis, akmuo ar sekluma sukuria skirtingas sąlygas augalams ir gyvūnams. Tokiose upėse formuojasi įvairios buveinės, vanduo ilgiau užsilaiko ir natūraliai apsivalo.

Daugelis upių praeityje buvo ištiesintos siekiant efektyviau naudoti žemės ūkio paskirties laukus. Tačiau tiesi upė tampa panaši į kanalą, kuriuo vanduo ir iš laukų patekę teršalai greitai nuteka į didesnius telkinius.

Šiuo metu Lietuvoje ir kitose Europos šalyse vykdomi upių renatūralizacijos projektai. Akmenimis, augalais ir kitomis natūraliomis priemonėmis atkuriama įvairesnė vandens tėkmė, formuojamos naujos buveinės ir sudaromos sąlygos upėms palaipsniui susigrąžinti natūralias savybes.

Lydekos padeda atkurti ežerų pusiausvyrą

Viena iš LIFE SIP Vanduo projekte taikomų priemonių – žuvų biomanipuliacija. Į ežerus įleidžiamos plėšrios žuvys, daugiausia lydekos, kurios padeda reguliuoti karpinių žuvų populiaciją.

Karpinės žuvys ieškodamos maisto drumsčia ežerų dugną. Vandeniui praradus skaidrumą, plėšrioms žuvims tampa sunkiau medžioti, todėl karpinių žuvų daugėja ir sutrinka natūrali ekologinė pusiausvyra. Įveisus lydekas siekiama atkurti natūralią mitybos grandinę ir pagerinti vandens telkinių būklę.

Projekto metu dirbama su 20 Lietuvos ežerų, į kuriuos per pastaruosius metus išleista apie 60 tūkstančių lydekaičių. Kiekvienam ežerui tinkamas žuvų kiekis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į telkinio dydį, vandens tūrį, ekologinę būklę ir aplinkos sąlygas.

Neris – viena unikaliausių Europos upių

Pokalbio metu atskleidžiamas ir išskirtinis faktas apie Nerį. Bendraudama su kitų Europos šalių ekspertais Ieva Pociūnienė sužinojo, kad Neris yra viena iš nedaugelio didelių Europos upių, vis dar tekančių natūralia, neužtvenkta ir stipriai nesuvaržyta vaga.

Daugelyje Europos valstybių didžiosios upės jau yra pakeistos užtvankomis, kanalais ir kitais inžineriniais statiniais. Todėl užsienio specialistus stebina ne tik natūrali Neries vaga, bet ir tai, kad Vilniaus mieste upėje yra lašišų nerštaviečių, o daugelyje vietų galima maudytis.

„Turime tokią vertybę ir pasididžiavimą – natūralią upę. Kai apie tai papasakojame užsienio ekspertams, jie susižavi ir nori atvažiuoti pamatyti, kaip tai atrodo gamtoje“, – pasakoja Ieva Pociūnienė.

Švarūs vandenys – palikimas ateities kartoms

LIFE SIP Vanduo projekto metu atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojai yra pasirengę prisidėti prie vandens telkinių būklės gerinimo. Žmonės sutiktų skirti lėšų švaresniems ežerams ir upėms, tačiau svarbiausia jų motyvacija nėra asmeninė nauda.

Daugeliui rūpi, kad gyvi ir švarūs vandens telkiniai išliktų vaikams bei anūkams. Tai rodo augantį visuomenės sąmoningumą ir supratimą, kad gamtos ištekliai nėra neišsenkantys.

„Norisi, kad mūsų vaikams ir anūkams liktų švari aplinka su gyvais vandens telkiniais. Tas sąmoningumas tikrai didėja, ir tai yra labai malonu“, – teigia pašnekovė.

Pokyčiai prasideda nuo kasdienių pasirinkimų

Švarių Lietuvos upių ir ežerų ateitis priklauso ne tik nuo mokslininkų, aplinkosaugos projektų ar valstybės institucijų. Prie vandens telkinių išsaugojimo gali prisidėti kiekvienas – atsakingai tvarkydamas atliekas, nepildamas cheminių medžiagų ar vaistų į kanalizaciją, tausodamas vandenį ir mokydamas vaikus rūpintis gamta.

„Būkime sąmoningi ir mokykime vaikus. Pasakokime, kam to reikia, kas vandenyje gyvena ir kodėl norime, kad gyventų toliau. Stebėkime save kasdienybėje ir žiūrėkime, ką pilame į kriauklę“, – pokalbio pabaigoje linki Ieva Pociūnienė.

Laidoje – išsamus pokalbis apie Lietuvos upių ir ežerų būklę, mūsų kasdienių pasirinkimų poveikį gamtai bei sprendimus, galinčius padėti išsaugoti švarius, gyvus ir žmonėms atvirus vandens telkinius ateities kartoms.