„Vilniaus ritmu“ laidoje Jūratė Pilibaitienė kalbina „Mettis Quartet“ altininką Tomą Petrikį apie kompozitorių Faustą Latėną, jo kūrybą, Fausto Latėno muziką ir muzikinį palikimą. Šiemet Faustui Latėnui būtų sukakę 70 metų, todėl pokalbyje daug dėmesio skiriama jo kūrybos gyvavimui ir Fausto Latėno kamerinei muzikai. Rugsėjo 30 dieną Vilniaus Rotušėje „Vilnius Šalom“ festivalio programoje skambės Fausto Latėno 70-mečio koncertui skirta programa, kurią atliks „Mettis Quartet“ ir pianistas Vytis Šakūras. Koncerte skambės ir „Bolero“ – paskutinis kompozitoriaus kūrinys, kurio istoriją laidoje pasakoja Tomas Petrikis.

Daugiau nei du dešimtmečiai su Fausto Latėno muzika

Tomo Petrikio santykis su Fausto Latėno kūryba prasidėjo dar prieš maždaug dvidešimt metų, kai jis grojo kitame styginių kvartete ir ruošėsi atlikti Latėno kūrinį „In Extremis“. Vėliau šis ryšys tapo ne tik profesiniu bendradarbiavimu, bet ir asmenine pažintimi su pačiu kompozitoriumi. T. Petrikis pasakoja, kad su F. Latėnu teko bendrauti, įrašinėti jo muziką, o vėliau ir aranžuoti kai kuriuos kūrinius.

„Fausto muziką reikia išgirsti ir pajusti“

Kaip apibūdinti Fausto Latėno muziką žmogui, kuris nėra profesionalus muzikantas? T. Petrikio manymu, čia neužtenka muzikinių terminų. Latėno kūrybą, pasak jo, pirmiausia reikia patirti.

„Fausto muziką būtent taip reikia ir suprast. Tiesiog jinai paliečia sielą. Čia galim apie ją pasakot, bet tiesiog reikia išgirsti ir pajusti“, – apie kompozitoriaus kūrybą sako T. Petrikis.

Pašnekovas išskiria ir Latėno gebėjimą nebijoti paprastos, lengvai įsimenančios melodijos. Jo muzikoje, pasak T. Petrikio, galima rasti ypatingo harmoningo skambesio, o melodija gali likti klausytojo galvoje dar ilgai po to, kai kūrinys nuskamba.

Muzika, kurioje kiekvienas kūrinys tampa mini spektakliu

Fausto Latėno kūryba dažnai apibūdinama kaip teatrališka. Tačiau T. Petrikiui šis teatrališkumas nėra susijęs vien su scena ar konkrečiu siužetu. Jis slypi pačioje muzikoje, jos nuotaikų kaitoje ir gebėjime kurti vaizdinius klausytojo vaizduotėje.

„Jeigu klausau jo muzikos ir tiesiog užsimerkiu, tai tiesiog yra mini spektaklis“, – pasakoja T. Petrikis.

Jo teigimu, Latėno muzika gali skambėti labai skirtinguose kontekstuose ir nebūtinai reikalauja specialios aplinkos. Ji gali būti įtraukta į įprastą koncertinę programą ir skambėti šalia kitų klasikų kūrinių.

Kas nutinka muzikai, kai kompozitoriaus nebėra?

Faustas Latėnas mirė 2020 metais. Nuo tada jo kūrybos gyvenimas tęsiasi jau be paties autoriaus galimybės paaiškinti atlikėjams savo sumanymus, atsakyti į klausimus ar pasiūlyti, kaip konkrečiai turėtų skambėti vienas ar kitas fragmentas.

T. Petrikis pabrėžia, kad patirtis atliekant gyvo ir jau išėjusio kompozitoriaus muziką skiriasi. Vis dėlto asmeninė pažintis su F. Latėnu atlikėjui šiandien suteikia svarbų kontekstą. Pasak T. Petrikio, kompozitorius labai daug pasitikėjo atlikėjais ir suteikdavo jiems nemažai laisvės.

Atlikėjo interpretacija – neatsiejama muzikos dalis

Pokalbyje daug dėmesio skiriama tam, kiek atlikėjas gali įdėti savęs į kompozitoriaus kūrinį. T. Petrikis pabrėžia, kad egzistuoja muzikinis tekstas ir tam tikros ribos, kurių negalima nepaisyti. Tačiau vien tik tiksliai atkartoti užrašytas natas, jo manymu, ne visada pakanka.

Būtent toks požiūris, pasak T. Petrikio, buvo svarbus ir pačiam F. Latėnui. Jo kūrybos procese reikšmingas buvo bendradarbiavimas su atlikėjais, o ne griežtas atskyrimas tarp kompozitoriaus, kuris parašo kūrinį, ir muzikanto, kuris jį vėliau tik atlieka.

Kaip muzika išlieka repertuare?

Laidoje keliamas ir platesnis klausimas – kas lemia, kad vienų kompozitorių kūriniai išlieka koncertų programose, o kiti pamažu tampa rečiau atliekami? T. Petrikis pripažįsta neturintis vieno atsakymo. Jo teigimu, šį procesą lemia daugybė skirtingų aplinkybių.

Vis dėlto vieną svarbią sąlygą jis išskiria. Kompozitoriaus kūryba gyvena tada, kai ji nėra atliekama tik proginiuose, jubiliejiniuose ar vardiniuose koncertuose, bet natūraliai įtraukiama į kasdienį koncertinį repertuarą.

T. Petrikis, prisimindamas kompozitorių Anatolijų Šenderovą, sako, kad autoriaus kūryba labiausiai gyvuoja tuomet, kai ji tiesiog tampa įprastos koncertinės programos dalimi.

Latėno muzikoje – ir lietuviškos, ir žydiškos muzikos atgarsiai

Pokalbyje aptariamas ir F. Latėno kūrybos skambesys „Vilnius Shalom“ festivalio kontekste. T. Petrikis pasakoja, kad prieš pokalbį domėjosi, ar yra žinoma apie kompozitoriaus žydiškas šaknis, tačiau tokių duomenų nerado. Vis dėlto, jo teigimu, klausantis Latėno muzikos galima išgirsti intonacijų, nuotaikų ir išraiškos priemonių, artimų žydiškai, taip pat klezmerio muzikai.

Muzikantas atkreipia dėmesį į netikėtus emocinius kontrastus Latėno kūryboje – joje džiaugsmas gali skambėti minoru, o liūdesys – mažoru. Tokie sprendimai, pasak T. Petrikio, yra vienas iš įdomių kompozitoriaus muzikos bruožų.

Rugsėjo 30-oji – Fausto Latėno kamerinė muzika Vilniaus Rotušėje

„Mettis Quartet“ šiame festivalyje pasirodys pirmą kartą. Koncerte Vilniaus Rotušėje skambės Fausto Latėno kamerinė muzika, kurią atliks kvartetas kartu su pianistu Vyčiu Šakūru. Tarp programoje numatytų kūrinių – ir „Bolero“, paskutinis F. Latėno kūrinys, kurio pats kompozitorius jau nebespėjo išgirsti.

T. Petrikis pasakoja, kad prie „Bolero“ kūrybinio proceso buvo prisilietęs pats, o su F. Latėnu dar spėjo aptarinėti, kokia kryptimi kūrinys turėtų judėti. Vėliau, jau po kompozitoriaus mirties, jis parengė kūrinio versiją kvartetui ir fortepijonui.

„Kūrinys toliau tiesia savo kelionę“, – taip šį kūrinio likimą apibūdina T. Petrikis.

Keturi muzikantai ir penktasis – fortepijonas

Kūrybinis darbas su styginių kvartetu ir pianistu, pasak T. Petrikio, taip pat yra savotiškas dialogas. Kiekvienas atlikėjas į kūrinį ateina su savo nuomone ir interpretacija, todėl galutinis rezultatas gimsta ieškant bendro sprendimo.

Prie „Mettis Quartet“ prisijungus pianistui Vyčiui Šakūrui, pasikeičia ir pats skambesys. Fortepijonas suteikia kitokią garso galią, todėl atlikėjams reikia iš naujo ieškoti bendros muzikinės visumos. T. Petrikio teigimu, šis procesas su kolegomis vyksta produktyviai ir įdomiai.

Svarbi ir pati koncerto erdvė. Vilniaus Rotušės salės akustiką T. Petrikis vadina dar vienu atlikėjų komandos nariu – erdvė, jos skambesys ir akustika tampa neatsiejama gyvo muzikos atlikimo dalimi.

„Jis žmogaus dvasią gydė per muziką“

Pokalbio pabaigoje T. Petrikis pasakoja, ko norėtų iš klausytojų, kurie ateis į Fausto Latėno muzikos koncertą. Jo manymu, svarbiausia ne tik išgirsti muziką, bet ir leisti jai sukelti asmeninių minčių, klausimų ir apmąstymų.

„Faustas yra pasakęs kažkada, kad jeigu aš nebūčiau tapęs kompozitorium, aš būčiau tapęs dvasininku arba gydytoju. Tai jis žmogaus dvasią gydė per muziką, manau, tai jam sekėsi fenomenaliai“, – sako T. Petrikis.

Jo teigimu, didžiausias koncerto rezultatas būtų tuomet, jei klausytojas iš jo išeitų susimąstęs apie savo vietą pasaulyje ir gyvenimo prasmę. Būtent tokia, pasak T. Petrikio, gali būti ir Fausto Latėno muzikos galia – ne tik skambėti, bet ir paskatinti žmogų sustoti, pajusti ir pagalvoti.

Fausto Latėno kamerinė muzika rugsėjo 30 dieną skambės Vilniaus Rotušėje. Ją atliks „Mettis Quartet“ ir pianistas Vytis Šakūras.