„Sostinės horizontuose“ Tomas Juknevičius kalbasi su jaunais vilniečiais Greta Kazakaityte ir Karoliu Jasučiu apie jų kelią į Vilnių, studijas Vilniuje, profesinį gyvenimą ir darbą Vilniuje. Nors jų istorijos skirtingos, abu pašnekovus sieja sostinė, kurioje jie mokėsi, kūrė savo karjerą ir atrado įvairias miesto gyvenimo formas. Greta pasakoja apie kelią nuo filologijos studijų iki darbo IT projektų valdymo srityje, o Karolis – apie informatiką, IT karjerą ir darbo automatizavimą. Pokalbyje taip pat daug dėmesio skiriama laisvalaikiui Vilniuje – dviračiams, laipiojimui, parkams, Senamiesčiui ir Vilniaus gamtai.

Kelias iš Kuršėnų į Vilnių

Gretos Kazakaitytės ryšys su Vilniumi prasidėjo dar mokyklos metais. Kilusi iš Kuršėnų, ji jau tada žinojo, kad norėtų studijuoti sostinėje. Pasak Gretos, Vilnius ją traukė ne tik dėl didesnių galimybių, bet ir dėl paties miesto.

„Vilniuje mačiau daugiau galimybių ir pats miestas man visada buvo beprotiškai gražus“, – pokalbyje prisimena Greta.

Vienas ryškiausių jos prisiminimų – mokyklos laikais vykusi ekskursija į Vilniaus universitetą. Pastato architektūra, biblioteka ir universiteto aplinka paliko tokį įspūdį, kad tuomet ji sau pasakė: „Vau, aš ten norėčiau studijuoti.“

Atvykimas į Vilnių taip pat išliko atmintyje. Greta pasakoja apie mamą, seną „Audi 80“, pilną daiktų, maisto atsargų ir pirmuosius įspūdžius Saulėtekio bendrabučiuose. O vienas pirmųjų miesto atradimų buvo kelionė troleibusu.

Tačiau Greta neapsiribojo vien įprastais maršrutais. Studijų metais ji mėgo sėsti į bet kurį autobusą ar troleibusą, išlipti nepažįstamame rajone ir tiesiog vaikščioti.

„Ir aš taip tą Vilnių kažkaip vis truputį plėčiau, plėčiau horizontus ir vis daugiau jį pažinau. Ir dabar jaučiuosi absoliučiai kaip namie“, – pasakoja ji.

Skirtingos studijos, skirtingos studentiškos patirtys

Karolio Jasučio kelias buvo kitoks. Jis – vilnietis, baigęs Antakalnio gimnaziją, o po mokyklos pasirinko Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos kryptį.

Sprendimas rinktis informatiką, kaip pasakoja Karolis, iš dalies buvo nulemtas dar vaikystėje. Jį domino kompiuteriai, žaidimai ir ne tik pats naudojimasis technologijomis, bet ir klausimas, kaip visa tai veikia.

Karolis prisimena, kad studijų metai nebuvo visiškai tokie, kokius galėjo įsivaizduoti. Jo studijų pradžia sutapo su COVID-19 pandemija, todėl trūko įprasto bendravimo su kitais studentais, bendrų veiklų ir studentiško gyvenimo.

„Universiteto metai buvo gal tokia liūdnesnė truputį, nes pradžioje buvo COVID metai. Tai nelabai buvo to bendravimo su studentais. Labai savarankiški darbai“, – pasakoja Karolis.

Greta savo studijų metus prisimena kiek kitaip. Filologijos studijose jai ypač patiko paskaitos, susijusios su lietuvių literatūra ir kalba, tačiau buvo ir dalykų, kurie kėlė daugiau iššūkių. Tarp jų – lotynų kalba ir logika.

Po paskaitų atsvara akademiniam gyvenimui buvo draugai, klubai, savaitgaliai prie ežero ir bendravimas su įvairių fakultetų studentais. Greta pasakoja, kad gyvenimas bendrabutyje leido susipažinti ir su IT studentais, su kuriais, nepaisant stereotipų, ji puikiai sutarė.

Nuo pirmųjų darbų iki profesinio kelio

Laidoje daug dėmesio skirta ir tam, kas vyksta po studijų. Greta prisimena, kad baigusi universitetą pirmiausia norėjo kuo greičiau susirasti darbą ir tapti finansiškai nepriklausoma.

Pirmasis jos darbas buvo parduotuvėje. Nors tai nebuvo galutinė profesinė kryptis, ši patirtis leido susidurti su daugybe žmonių ir įvairių situacijų. Vėliau Greta pradėjo ieškoti darbo, kuriame galėtų turėti įprastesnį darbo grafiką ir toliau augti profesiškai.

Jos kelias galiausiai nuvedė į didelę tarptautinę įmonę. Nors Greta studijavo filologiją, jos profesinė veikla pasuko visai kita kryptimi. Ji išbandė skirtingas sritis, tarp jų – administravimą, apskaitą ir konsultavimą, o vėliau tapo IT projektų vadove.

„Aš sakyčiau, kad tiksliausia būtų sakyti, kad aš esu projektų vadovė. Vadovauju projektams, kurie susiję su IT sritimi, sistemų implementavimu“, – savo dabartinę veiklą apibūdina Greta.

Karolio profesinis kelias taip pat nebuvo tiesus. Baigęs universitetą jis išbandė skirtingas praktikas ir darbo vietas, tarp jų – darbą valstybinėje institucijoje. Būtent ten, pasak jo, atsirado svarbi profesinė patirtis – galimybė pačiam sugalvoti idėją ir ją įgyvendinti.

Ši patirtis vėliau tapo svarbiu kriterijumi renkantis kitą darbą. Šiandien Karolis dirba srityje, kurioje automatizuoja kitų darbuotojų pasikartojančias užduotis.

„Principas yra, kad aš automatizuoju kitų darbuotojų darbą. Pavedu nuo bodžių užduotis tiesiog padaryti su kompiuteriu, kad nereikėtų jiems kasdien leisti ir švaistyti laiko neįdomioms užduotims. Gal aš labiau sukuriu robotą, kuris tai padaro už juos“, – apie savo darbą pasakoja Karolis.

Kelionės, kurios praplečia horizontus

Karolio gyvenime svarbią vietą užėmė ir įvairūs tarptautiniai projektai. Jis pasakoja apie keliones į Italiją, Turkiją ir Islandiją, susijusias su projektais, kuriuose buvo tiriama, kur mokiniai, studentai ir dėstytojai žiūri paskaitų metu.

Tam buvo naudojami išmanieji akiniai, fiksuojantys žvilgsnio kryptį. Projekto dalyviai rinko duomenis Lietuvoje, Italijoje ir Turkijoje bei vėliau lygino skirtingų šalių rezultatus.

Tačiau ne mažiau už patį projektą įsiminė ir galimybė pažinti šalis. Ypač ryškų įspūdį abiem pašnekovams paliko Islandija.

Teko tikrai daug pakeliauti, pas Saulę pamatyti, bet Islandija, nu, sakyčiau, savo gamta įspūdingiausia, ką esu matęs. Tiesiog kitas pasaulis“, – apie kelionę pasakoja Karolis.

Vis dėlto, nepaisant įspūdingos Islandijos gamtos, abu pašnekovai sutinka, kad gyventi jiems labiausiai patinka Vilniuje. Karolis sako, kad jam patinka Vilniaus miškai, gatvės ir namai.

Vilnius po darbo – dviratis, laipiojimas ir gamta

Pokalbis palaipsniui nuo studijų ir karjeros pasisuka prie gyvenimo už darbo ribų. Karoliui vienas iš būdų atsipalaiduoti – važiuoti dviračiu. Vasarą jis dviračiu važinėdavo į darbą, o laisvalaikiu atrado ir laipiojimą.

Jis pasakoja, kad laipiojimas jam suteikia ne tik fizinio aktyvumo, bet ir savotiško atsitraukimo nuo kasdienybės.

„Privalumas yra, kad labai išsiveikvoji, ir šito būtent sporto privalumas didžiausias, sakyčiau, kad yra tas, smagu. Tu eini ne sportuoti, tu eini atlikti smagaus dalyko – darbas tas palaipėjimas“, – apie savo pomėgį pasakoja Karolis.

Greta taip pat atrado dviračius. Ji pasakoja, kad šis pomėgis jai tapo būdu daugiau laiko praleisti lauke ir ištrūkti iš sporto salės. Ji mini ilgesnius pasivažinėjimus aplink Vilnių, miškus, žvyrkelius ir takus. Greta taip pat yra išbandžiusi „CrossFit“.

„Labai norėjosi daugiau išeiti iš sporto salės ir pasimėgauti gamta, kuri aplink Vilniuje nuostabi. Ypač, kai sėdi ant dviračio, pavažiuoji 10–20 kilometrų šonan, viskas – miškai, žvyras, takai, tiesiog pasaka“, – pasakoja Greta.

Vilnius, kurį galima atrasti iš naujo

Vienas ryškiausių pokalbio motyvų – mintis, kad Vilnius nėra vien darbas, studijos ar kasdieniai maršrutai. Abu pašnekovai miestą atranda per savo pomėgius.

Gretai įdomus Vilniaus Senamiestis ir jo mažesni, ne visada pastebimi kampeliai. Ji pasakoja mėgdavusi vaikščioti po Senamiestį ir atrasti vietas, pro kurias kasdien praeinama jų net nepastebint.

Karoliui Vilnius labiausiai atsiskleidžia parkuose. Jis išskiria Vingio parką, Ozo parką ir Antakalnio miškus. Kartais jis net važiuoja į kitą miesto dalį tam, kad galėtų išbėgioti pasirinkto parko takus.

Gretos pomėgis dar specifiškesnis – paukščių stebėjimas. Ji pasakoja apie pelėdas, mažus pelėdžiukus, juodąją meletą ir kitus Vilniuje sutinkamus paukščius. Ji net yra turėjusi knygą „Lietuvos paukščiai“, kurioje žymėdavosi jau pamatytas rūšis.

Miestas, kuriame norisi likti

Pokalbio pabaigoje grįžtama prie pagrindinės „Sostinių horizontų“ temos – Vilniaus ir žmonių santykio su miestu. Gretos istorijoje Vilnius nuo miesto, į kurį ji atvyko studijuoti, tapo namais. Karoliui tai miestas, kurio gamtą, parkus ir gatves jis vis dar atranda iš naujo.

Abu pašnekovai kalba apie skirtingus savo gyvenimo etapus, tačiau jų pasakojimuose nuolat grįžta ta pati mintis – miestą kuria ne tik jo pastatai ar infrastruktūra, bet ir žmonių kasdieniai pasirinkimai: kur jie mokosi, dirba, sportuoja, vaikšto, susitinka ir ką pastebi aplink save.

Laidos pabaigoje Greta klausytojams linki labiau vertinti tai, ką turime, ir kasdienybėje būti pakantesniems vieni kitiems:

„Tiesiog labiau vertinti tai, ką mes turim, nes mes turim iš tikrųjų daug, ir nebūti tokiems piktiems. […] Tiesiog nusišypsoti ir praleisti, įleisti vieni kitus.“