Laidoje „Vilniaus ritmu“ Jūratė Pilibaitienė kalbėjosi su atlikėju ir dainų autoriumi Kazimieru Jakučiu apie jo kūrybą, naujas dainas, koncertus ir autobiografinę knygą „Veidrodin pažiūrėjus“. Pokalbyje Kazimieras Jakutis pristato naujausius kūrinius, pasakoja, kaip jo dainos gimė grįžus prie nuo 1983 metų rašytų dienoraščių, ir atvirai kalba apie savo kūrybos kelią bei santykį su klausytojais. Laidoje taip pat aptariama, kaip senos gyvenimo istorijos tampa naujomis dainomis ir kodėl Kazimiero Jakučio kūryboje svarbi savianalizė, prisiminimai bei asmeninė patirtis.

Naujos dainos gimė atsivertus senus dienoraščius

Rašydamas autobiografinę knygą Kazimieras Jakutis grįžo prie nuo 1983 metų rašytų dienoraščių. Juose rasti prisiminimai, jaunystės išgyvenimai ir įvairūs gyvenimo epizodai tapo medžiaga ne tik knygai, bet ir naujai muzikai. Iš viso, kaip pasakoja atlikėjas, atsirado septynios naujos dainos, penkios iš jų jau išleistos, o dar dvi turėtų pasirodyti.

„Jos atsirado, berašant knygą, teko grįžti į dienoraščius.“

Šis grįžimas į praeitį leido iš naujo pažvelgti į seniai užrašytas mintis. Kai kurie tekstai, ilgus metus gulėję tarp kitų užrašų, šiandien įgavo melodiją ir tapo dainomis.

Kūryba, kuri prasideda nuo savęs

Kalbėdamas apie savo kūrybą Kazimieras neslepia, kad kurdamas pirmiausia galvoja ne apie klausytoją, o apie tai, kas jam pačiam atrodo svarbu ir gražu. Jo dainose dažnai atsiranda susimąstymo, ilgesio, prarasto laiko ir gilesnio žvilgsnio į save temos.

„Aš kuriu, kas man liejasi, kas man pačiam atrodo gražu.“

Laikui bėgant keitėsi ir jo santykis su pačia kūryba. Kazimieras pasakoja, kad gyvenimiška patirtis išmokė labiau būti savimi, nebijoti atvirumo ir į savo išgyvenimus žvelgti drąsiau. Anksčiau kūryba buvo susijusi ir su kita jo gyvenimo dalimi – ilgamečiu vadovavimu verslui. Šiandien šio vaidmens jis yra atsisakęs, todėl, kaip pats sako, gyvenimas leidžia daugiau atsiverti.

Koncertas – ne tik dainos, bet ir susitikimas

Pokalbyje daug dėmesio skiriama ir scenai. Kazimieras savo koncertus suvokia kaip galimybę susitikti su žmonėmis ir užmegzti tikrą ryšį. Jo pasirodymuose svarbios ne tik dainos, bet ir pasakojimai, prisiminimai bei pokalbiai su publika.

„Repeticija, tai kaip šventė, o koncertas kaip atlaidai.“

Atlikėjas pasakoja pats organizuojantis koncertinius turus, kuriuose būna 11-13 pasirodymų. Jam svarbūs ir bendruomenių renginiai, ypač susiję su lietuvybe bei įvairiomis šventėmis. Koncerte, pasak Kazimiero, nėra vien daina po dainos – tarp kūrinių atsiranda vietos pasakojimams ir bendravimui su žmonėmis.

Dainos, kurios kartais laukia dešimtmečius

Vienas jautriausių pokalbio momentų – istorija apie dainą, kurios pradžia siekia 1988 metus. Kazimieras pasakoja, kad tekstas gimė po skaudžios avarijos, kurios metu žuvo mergaitė. Šis išgyvenimas liko jo atmintyje ir po daugelio metų vis sugrįždavo.

Tik dabar, praėjus dešimtmečiams, tas senas tekstas tapo išbaigta daina.

„Matyt, ne visai išgydo, kad vis tie žodžiai man ateidavo.“

Atlikėjas pripažįsta, kad tam tikriems dalykams reikia laiko. Kartais ne drąsa lemia, kada istorija gali būti išsakyta, o tam tikras vidinis subrendimas.

„Veidrodin pažiūrėjus“ – atsigręžimas į savo gyvenimą

Antroje pokalbio dalyje daugiausia dėmesio skiriama autobiografinei knygai „Veidrodin pažiūrėjus“. Knygos idėja Kazimierą lydėjo ilgą laiką, tačiau galutiniu impulsu tapo noras užrašyti ir išsaugoti gyvenimo prisiminimus ateities kartoms.

Rašydamas knygą Kazimieras grįžo prie savo senų dienoraščių, kuriuos rašė nuo 1983 metų. Juose slypėjo ne tik faktai, bet ir daugybė kasdienybės detalių, kurios laikui bėgant buvo pamirštos. Skaitydamas senus užrašus jis iš naujo prisiminė įvairias savo gyvenimo istorijas.

Knygos pavadinimas taip pat susijęs su šeimos istorija. Kazimiero senelis buvo kūrėjas, rašęs eilėraščius ir juos paversdavęs dainomis. Vieno jo eilėraščio pavadinimas „Veidrodin pažiūrėjus“ tapo įkvėpimu autobiografinei knygai ir kartu simbolišku žvilgsniu į save.

Kiek gyvenimo galima atskleisti kitiems?

Autobiografija neišvengiamai kelia klausimą apie asmenines ribas. Kazimieras atvirai pasakoja, kad dienoraščiuose yra istorijų, apie kurias iki šiol niekam nėra pasakojęs. Tačiau ne viskas, kas užrašyta asmeniškai, turi tapti vieša.

„Aš manau, kad kiekvienas turim kažką pasilikti ir turėti tik tai savo, kitaip neįsivaizduoju.“

Todėl knyga tampa ne visiškai viso gyvenimo išklotine, o pasirinktu pasidalijimu tuo, ką autorius nusprendė išsaugoti ir perduoti kitiems. Pirmiausia – šeimai, vaikams, vaikaičiams ir proanūkiams, tačiau kartu ir žmonėms, kurie jo kūrybą seka bei ateina į koncertus.

Kai daina pasako daugiau nei knyga

Pokalbio pabaigoje Jūratė Pilibaitienė ir Kazimieras Jakutis grįžta prie muzikos. Knygoje galima plačiau paaiškinti aplinkybes, žmones, datas ir įvykius, tačiau daina leidžia viską sutalpinti į kelias minutes.

Kazimierui būtent daina yra artimesnis saviraiškos būdas. Joje svarbūs ne tik žodžiai, bet ir melodija, metaforos bei pati dainos energija.

„Kiekviena daina turi savo energiją, kuri gali būti priimta kaip mano.“

Jo kūryboje daug melancholijos, prisiminimų ir gilesnio žvilgsnio į žmogaus patirtį. Tačiau per šias temas Kazimieras Jakutis randa ryšį su klausytojais. O jų reakcija, pasak atlikėjo, tampa svarbia paskata toliau kurti.

„Kiekvienas geras žodis tave padrąsina tolesnei kūrybai.“

„Vilniaus ritmu“ pokalbyje su Kazimieru Jakučiu – naujos dainos, senų dienoraščių istorijos, autobiografinė knyga „Veidrodin pažiūrėjus“, koncertai, scena ir atviras žvilgsnis į tai, kas žmoguje išlieka svarbu net praėjus daugeliui metų.