Laidoje „Sostinės horizontai“ Tomas Juknevičius kalbėjosi su Edwardu Keiziku – Rudaminos kultūros centro direktoriaus pavaduotoju ir Pagirių kultūros centro vadovu – apie Vilniaus rajono kultūrą, jos šiandieną ir ateities galimybes. Pokalbyje aptariamas Vilniaus rajono kultūros potencialas, Medininkų pilis ir jos galimybės tapti dar svarbesne kultūros bei turizmo vieta, profesionalaus meno poreikis, kultūros renginiai Vilniaus rajone ir jaunimo santykis su menu. Edwardas Keizikas taip pat dalijasi savo keliu į kultūrą – nuo vaikystės Lazdynuose, muzikos ir teatro iki darbo kultūros centruose. Kalbėta ir apie lietuvių bei lenkų kultūrinius santykius, bendruomenių dialogą bei būtinybę ieškoti ne to, kas žmones skiria, o to, kas juos jungia.

Kelias į kultūrą prasidėjo dar vaikystėje

Edwardo Keiziko santykis su kultūra prasidėjo šeimoje. Jo mama buvo susijusi su teatru, mokėsi Vilniaus konservatorijoje, režisavo ir dirbo kultūros srityje. Pats Edwardas augo šalia jos veiklos, prisimindamas įvairius Vilniaus kultūrinius renginius, Dainų šventę ir atmosferą, kurioje menas buvo natūrali kasdienybės dalis.

Vis dėlto vaikystėje jis neplanavo tapti aktoriumi ar kultūros vadybininku. Augdamas Lazdynuose Edwardas domėjosi muzika, futbolu, organizavo diskotekas ir net su draugais rengė mokamus vakarus mokykloje. Surinktos lėšos buvo perduodamos mokyklai.

Vėliau jo gyvenimo kelias pasuko į kultūrą. Iš pradžių jis dirbo Vilniaus lenkų kultūros namuose, pradėjęs nuo garso ir šviesų operatoriaus darbo, o vėliau įsitraukė į vadybą ir režisūrą. 2006 metais Edwardas pradėjo vadovauti Medininkų kultūros centrui, o jo profesinė patirtis ilgainiui apėmė skirtingas Vilniaus rajono kultūros įstaigas.

Lietuvių ir lenkų kultūra – daugiau to, kas jungia, nei skiria

Pokalbyje nemažai dėmesio skirta lietuvių ir lenkų kultūriniam santykiui. Edwardas Keizikas dalijosi asmenine patirtimi augant daugiakalbėje aplinkoje, kur skirtingomis kalbomis bendravo lietuviai, lenkai ir rusai.

Kalbėdamas apie galimą visuomenės susipriešinimą, pašnekovas akcentavo dialogo svarbą ir būtinybę ieškoti bendrumų.

„Reikia visada kalbėtis. Mes dar daug turime gero ir per ilgai turėjome gero, kad dabar dvidešimt metų sugadintų viską.“

Pasak Edwardo Keiziko, kultūra gali būti viena iš sričių, padedančių žmonėms geriau suprasti vieniems kitus. Jo požiūriu, svarbu neužsidaryti vien tik savo kultūrinėje erdvėje, o matyti platesnį kontekstą ir tai, kas žmones sieja.

Medininkai – didžiulis, tačiau dar neišnaudotas potencialas

Viena svarbiausių pokalbio temų tapo Medininkai. Edwardas Keizikas mano, kad ši vietovė turi gerokai daugiau potencialo, nei šiuo metu yra išnaudojama – tiek Lietuvos istorijos, tiek kultūros, tiek turizmo požiūriu.

Jis prisiminė Medininkų vardo paminėjimo sukakties renginius ir pastebėjo, kad nors renginių programa buvo stipri, joje norėjosi daugiau pačių Medininkų istorijos bei kultūrinio turinio.

Pašnekovo nuomone, Medininkų pilis galėtų tapti dar svarbesne kultūros ir turizmo vieta, į kurią keliautų ne tik užsienio turistai, bet ir patys Vilniaus gyventojai.

„Medininkai visgi nusipelno turėti daugiau dėmesio iš Lietuvos turisto.“

Kalbėta ir apie galimybę pilį bei kitas istorines Vilniaus rajono vietas aktyviau integruoti į kultūrinį gyvenimą, rengiant koncertus, meno renginius ir kitokias programas.

Dvarai, galerijos ir profesionalus menas

Edwardas Keizikas Vilniaus rajone mato daugybę erdvių, kurios galėtų tapti profesionalaus meno centrais. Tarp jų – atnaujinami dvarai, istorinės vietos ir kitos kultūrinės erdvės.

Jo nuomone, rajonui reikėtų profesionalios meno galerijos, o kaip teatro žmogus jis taip pat svajoja apie savivaldybės teatrą. Viena iš pokalbio idėjų – kultūrines erdves panaudoti ne tik tradiciniams renginiams, bet ir profesionaliam menui, klasikinės muzikos koncertams, poezijos vakarams bei parodoms.

Pokalbyje paminėtas Maišiagalos dvarelis, Glitiškių dvaras, taip pat renginiai, kurie jau buvo organizuojami šiose erdvėse. Edwardas Keizikas prisiminė poezijos vakarą, kuriame buvo skaitoma Česlavo Milošo ir kitų autorių poezija, o literatūra buvo jungiama su muzika.

Pasak pašnekovo, tokių iniciatyvų reikėtų daugiau – svarbu ne tik sugalvoti idėją, bet ir sudaryti sąlygas jai tęstis.

Menas turi būti prieinamas ir profesionalus

Dar viena svarbi pokalbio kryptis – profesionalaus meno vieta Vilniaus rajono kultūriniame gyvenime. Edwardas Keizikas ragina neapsiriboti vien tradiciniais renginiais ir etnokultūra. Jo nuomone, Vilniaus rajonas turi galimybių pasiūlyti gyventojams daugiau – nuo klasikinės muzikos iki šiuolaikinio meno.

„Be abejo, reikia šiuolaikinio meno.“

Pašnekovas pabrėžia, kad kultūra neturėtų būti uždara. Reikia ieškoti naujų auditorijų, pristatyti skirtingus meno žanrus ir suteikti žmonėms galimybę atrasti tai, ko jie dar nepažįsta.

Jaunimas ir kultūros ateitis

Didelė pokalbio dalis skirta jaunimui. Kaip pritraukti paauglius į kultūros centrus ir meno mokyklas? Kaip sudominti juos menu tuo metu, kai jų dėmesį užima socialiniai tinklai ir kitoks šiuolaikinis turinys?

Edwardas Keizikas mano, kad tai nėra greitai išsprendžiama užduotis. Kultūrinis žmogaus santykis formuojasi nuo mažens, o svarbiausią vaidmenį čia atlieka šeima ir aplinka.

„Tai ilgas procesas, labai ilgas, nes kultūra, visų pirma, iš kur išnešama? Iš šeimos.“

Todėl, jo nuomone, kultūros įstaigų užduotis nėra vien organizuoti renginius. Jos turi edukuoti, sudaryti galimybes jaunimui susipažinti su skirtingomis meno formomis ir padėti atrasti savo kelią.

Nuo mėgėjo iki profesionalo

Pokalbyje daug dėmesio skirta ir mėgėjiškai kultūrai. Edwardas Keizikas pabrėžia, kad mėgėjų kolektyvai gali tapti pirmuoju žingsniu profesionalumo link.

Jo manymu, jauniems atlikėjams reikia ne draudimų, o galimybių – daugiau erdvių repetuoti, pasirodyti, keliauti ir būti pastebėtiems. Jis pateikia pavyzdžių, kaip Vilniaus rajono atlikėjai galėtų būti pristatomi kitose Lietuvos vietose ir taip išeiti iš savo įprasto kultūrinio rato.

„Jie išsivystys, tik reikia jiems padėti, ne drausti, o paskatinti kažkuo, duoti daugiau erdvių repeticijoms.“

Pasak jo, kultūros vadyba čia gali atlikti labai svarbų vaidmenį – pastebėti talentus, padėti jiems augti ir sudaryti sąlygas pasirodyti platesnei auditorijai.

Kultūros vadybininkas kaip idėjų generatorius

Pats Edwardas Keizikas pokalbyje atsiskleidžia kaip žmogus, kuriam svarbios idėjos ir jų įgyvendinimas. Jis prisimena įvairius projektus, koncertus, kultūrinius renginius ir iniciatyvas, kuriuos teko organizuoti skirtingose Vilniaus rajono vietose.

Vienas iš jo įgyvendintų projektų – renginiai Medininkų pilyje, kuriuose per metus skambėjo skirtingų žanrų muzika – nuo klasikos iki populiariosios muzikos. Tokie projektai, jo manymu, leidžia ne tik pristatyti meną, bet ir pačią istorinę erdvę.

„Geras vadybininką parduos bet ką, o „Black Biceps“ jie nėra bet kas.“

Ši mintis pokalbyje tampa platesne kultūros vadybos metafora – talentų ir idėjų yra daug, tačiau reikia žmonių, kurie padėtų juos pastebėti, pristatyti ir išauginti iki platesnio masto.

Vilniaus rajono kultūros horizontai

Pokalbio pabaigoje Edwardas Keizikas kalba apie tai, kokio Vilniaus rajono kultūros gyvenimo norėtų ateityje. Daugiau profesionalaus meno, daugiau renginių, aktyvesnis istorinių erdvių panaudojimas, didesnis dėmesys jaunimui ir drąsesnis savęs pristatymas visai Lietuvai – tai kryptys, kurios išryškėjo pokalbio metu.

Vilniaus rajonas, pasak pašnekovo, turi ir erdvių, ir žmonių, ir idėjų. Svarbiausia – neapsiriboti tuo, kas jau yra, o ieškoti naujų būdų kultūrai augti.