Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kviečia į išsamų ir daugiasluoksnį pokalbį apie vaikų literatūrą, kūrybą ir šiandieninę vaikystę. Studijoje vieši vaikų knygų autorė Aušrinė Tilindė ir iliustratorė Greta Alice. Pokalbis atskleidžia ne tik kūrybos procesą, bet ir platesnį požiūrį į vaikų pasaulį, jų poreikius bei tai, kaip knygos gali formuoti jauno žmogaus patirtis.
Kūrybos pradžia ir kelias į vaikų literatūrą
Aušrinė Tilindė pasakoja, kad jos kelias į vaikų literatūrą nebuvo iš anksto suplanuotas. Kūryba atsirado iš natūralaus poreikio – ieškant istorijų savo vaikui ir norint užpildyti tam tikrą nišą lietuviškoje literatūroje.
„Kūryba vaikams pati mane atrado. Aš nesirinkau rašyti vaikams.“
Jos kuriamos istorijos išsiskiria tuo, kad nebijo paliesti sudėtingesnių temų – jose atsiranda ir šiurpo, ir įtampos, ir gilesnių emocinių išgyvenimų, kurie padeda vaikams geriau suprasti pasaulį.
Iliustracijos vaidmuo knygoje
Greta Alice atskleidžia, kad iliustracija vaikų knygoje nėra tik dekoratyvus elementas. Ji veikia kaip savarankiškas pasakojimo sluoksnis, kuris gali papildyti, interpretuoti ar net transformuoti tekstą.
„Iliustracija turi savyje talpinti daug daugiau – ji gali papasakoti papildomą istoriją.“
Pasak jos, vaizdas gali paskatinti vaiką pastebėti detales, įsitraukti į pasakojimą ir patirti knygą ne tik per tekstą, bet ir per vizualinį pasaulį.
Kūrybinis bendradarbiavimas
Knygos „Po šimt pypkių senelį“ kūrimas tapo ryškiu pavyzdžiu, kaip tekstas ir iliustracija gali susilieti į vieną visumą. Nors pradžioje atsirado tekstas, vėliau procesas tapo nuolatiniu dialogu tarp autorės ir iliustratorės.
„Greta jį sukūrė, jis iš tikrųjų susikūrė pats iš mūsų visų senelių.“
Kūrėjos pabrėžia, kad bendradarbiavimas neapsiribojo tik techniniu darbu – jis virto kūrybiniu ryšiu, kuriame gimė naujos idėjos ir netikėti sprendimai.
Vaikystė šiandien: kas pasikeitė?
Pokalbyje aptariama ir šiuolaikinės vaikystės tema. Nors technologijos ir gyvenimo būdas keičiasi, pašnekovės sutaria, kad patys vaikai iš esmės išlieka tokie patys.
„Visi vaikai visur yra vienodi.“
Vis dėlto, pasikeitė aplinka, kurioje jie auga – daugiau saugumo, daugiau kontrolės, mažiau spontaniškų patirčių. Tai kelia klausimų apie tai, kiek šiandieniniai vaikai turi galimybių patirti tikrą, laisvą vaikystę.
Knygos kaip priemonė pažinti pasaulį
Didelis dėmesys skiriamas knygų vaidmeniui vaikų gyvenime. Aptariama, kaip literatūra gali padėti kalbėti apie sudėtingas temas ir ugdyti vaikų gebėjimą atpažinti emocijas bei situacijas.
„Siaubo istorijos moko atpažinti pavojų.“
Knygos tampa ne tik pramoga, bet ir svarbiu ugdymo įrankiu, kuris padeda vaikams geriau suprasti save ir aplinkinį pasaulį.
Ryšys su vaikais ir kūrybos autentiškumas
Abi kūrėjos pabrėžia, kad svarbiausia kuriant vaikams yra gebėjimas juos suprasti ir išlaikyti ryšį su savo vidiniu vaiku.
„Mano vidinis vaikas užima didelę dalį manęs.“
Būtent šis ryšys leidžia kurti autentiškas, vaikams artimas istorijas, kurios ne tik sudomina, bet ir paliečia.
Ateities kryptys
Pokalbio pabaigoje atsiskleidžia kūrėjų požiūris į ateitį – tęsti darbą su vaikų literatūra, ieškoti naujų formų ir temų, kurios būtų aktualios jaunajai auditorijai.
„Kurti vaikams, būti su vaikais ir kalbėti su jais taip, kad jie jaustųsi suprasti.“
Tai siekis ne tik kurti turinį, bet ir užmegzti tikrą dialogą su skaitytojais.
Ši laida – tai išsamus ir įkvepiantis pokalbis apie vaikystę, kūrybą ir literatūros galią. Ji kviečia pažvelgti į vaikų pasaulį giliau, suprasti jų poreikius ir įvertinti knygų svarbą formuojant jautrią, smalsią ir mąstančią asmenybę.
