„Vakaro pokalbiai“ vedėjas Jonas Vitkauskas kalbina vaikų ir paauglių psichologę Milda Karklytė-Palevičienė apie vieną dažniausių tėvų patirčių – situacijas, kai vaikas sako „nenoriu“. Nenori eiti į mokyklą ar darželį, nenori likti vienas, nenori miegoti, bendrauti, bandyti naujų veiklų ar net valgyti tam tikro maisto.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip paprastas užsispyrimas ar vaikiškas kaprizas. Tačiau, kaip pabrėžia psichologė, už šio žodžio dažnai slypi kur kas daugiau.

„Po paprastu žodeliu „nenoriu“ gali slėptis labai daug priežasčių. Kartais – net kelios dešimtys.“

Nenoras ar nerimas – kodėl svarbu atskirti?

Vaikas gali iš tiesų tiesiog nenorėti. Ir tai – normalu. Tačiau kartais „nenoriu“ tampa būdu pasakyti apie baimę, nerimą ar vidinį nesaugumą, kurio vaikas pats dar nemoka įvardyti.

„Tikėtis, kad vaikas pasakys „aš bijau“ ar „aš nerimauju“, dažnai yra per didelis lūkestis. Net suaugę žmonės ne visada supranta, kas su jais vyksta.“

Psichologė paaiškina, kad didelė dalis mūsų elgesio kyla iš pasąmonės, todėl vaikui daug paprasčiau pasakyti „nenoriu“, nei paaiškinti sudėtingą vidinę būseną.

Kaip pasireiškia vaikų nerimas?

Laidoje išsamiai aptariami nerimo požymiai, kurie gali pasireikšti įvairiais lygmenimis:

Fiziniai požymiai – pilvo, skrandžio ar galvos skausmai, pykinimas, širdies plakimas, prakaitavimas, raumenų įtampa. Šie simptomai yra realūs, ne „išsigalvoti“.

„Kai vaikas patiria nerimą, suaktyvėja simpatinė nervų sistema. Virškinimas ima strikti, atsiranda tikri skausmai.“

Emociniai požymiai – dirglumas, verksmingumas, apatija, nuovargis, padidėjęs jautrumas.

Elgesio požymiai – vengimas (neiti į mokyklą, būrelius, gimtadienius), užsisklendimas, miego problemos ar, priešingai, noras nuolat miegoti.

Vengimas – tylus nerimo palydovas

Viena iš svarbiausių temų – vengimas. Vaikas gali vengti aktyviai (piktintis, priešintis) arba pasyviai (tapti apatiškas, „be jėgų“).

„Vengimas yra labai būdingas nerimui. Kartais vaikas tarsi nori viską „pramiegoti“, kad nereikėtų susidurti su tuo, kas kelia įtampą.“

Psichologė pabrėžia, kad ilgalaikis vengimas stiprina nerimą ir silpnina vaiko pasitikėjimą savimi.

Tėvų vaidmuo: ramstis ar nerimo šaltinis?

Didelė pokalbio dalis skirta tėvų reakcijoms. Vaikai mokosi stebėdami suaugusiuosius – kaip jie reaguoja į stresą, baimes, nesėkmes.

„Vaikas kopijuoja tėvus. Jei tėvai labai nerimastingi, vaikui tiesiog nėra iš ko išmokti kitokio santykio su pasauliu.“

Perdėta globa, nuolatinis saugojimas ar, priešingai, emocinis neprieinamumas taip pat gali prisidėti prie vaiko nerimo augimo.

Ką daryti tėvams, kai vaikas sako „nenoriu“?

Pirmasis žingsnis – pauzė. Ne impulsyvi reakcija, o sąmoningas sustojimas.

„Kartais labai padeda tiesiog sustoti, kelis kartus įkvėpti ir paklausti savęs – ar aš suprantu, kodėl mano vaikas nenori?“

Toliau svarbu priimti ir įvardyti vaiko jausmą, net jei ribos išlieka.

„Aš suprantu, kad tu nenori. Kartais ir aš nenoriu eiti į darbą. Bet į mokyklą vis tiek einame.“

Jei tai nerimas – vaikui reikia ne leisti pabėgti, bet padėti žingsnis po žingsnio įveikti situaciją, būnant šalia.

Kada verta kreiptis pagalbos?

Jei nenoras tampa nuolatiniu, jei atsiranda miego, elgesio, emocijų ar fizinių nusiskundimų, jei tėvai jaučiasi pasimetę – verta kreiptis į psichologą.

„Jeigu tėvams kyla klausimų ar nerimo – geriau ateiti pas specialistą anksčiau, nei laukti, kol problema išaugs.“