Šiandien, kai gyvenimo tempas greitas, informacijos srautas nesibaigiantis, o lūkesčiai – tiek iš aplinkos, tiek iš savęs – dažnai spaudžia iki išsekimo, vis daugiau žmonių ima kelti sau klausimą: ar tikrai gyvenu taip, kaip noriu? O gal tik atlieku vaidmenis – tėvo, motinos, darbuotojo, partnerio – pamiršdamas savo autentišką „aš“?

„Labas, Vilniau!“ laida – daugiau nei interviu. Tai kvietimas susimąstyti, sustoti ir pažvelgti į savo gyvenimą kitaip. Laidos vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina Augustę Varonenkę – sertifikuotą holistinę asmeninio augimo trenerę ir koučerę, kurios kelias, kaip ir daugelio mūsų, prasidėjo ne nuo išorinių pasiekimų, o nuo vidinio skausmo, netekties ir ieškojimo.

• Augustės istorija – nuo netekties iki pašaukimo

„Aš niekada negalvojau, kad būsiu koučerė. Atvirai – man tai atrodė beveik kaip sekta,“ – juokiasi Augustė pokalbio pradžioje. Tačiau būtent po motinos mirties jos gyvenimas apsivertė. Pradėjusi gilintis į santykius, emocinę sveikatą ir psichologinius mechanizmus, ji netrukus suprato, kad tai – ne tik būdas suprasti save, bet ir gilus pašaukimas padėti kitiems.

Šiandien Augustė dirba su klientais iš viso pasaulio. Ji veda koučingo sesijas, kuriose žmonės tiria, kokio gyvenimo jie iš tiesų nori, kas juos stabdo, kaip išlaisvinti save nuo vidinių apribojimų ir suformuoti aiškią kryptį.

• Kas yra koučingas ir kuo jis skiriasi nuo psichologo pagalbos?

Vienas esminių šio pokalbio aspektų – Augustės gebėjimas aiškiai ir gyvai atskleisti, kas iš tiesų yra koučingas. Pasak jos, psichologinė pagalba dažniausiai žvelgia į praeitį: vaikystę, traumas, šeimos foną. Tuo tarpu koučingas – tai darbas su ateitimi. Su tuo, kur aš noriu nueiti, ir kaip aš ten galiu realiai eiti.

„Daugybė žmonių nežino, kaip svajoti. Arba bijo svajoti, nes jau kartą bandė – ir nusivylė. Tuomet saugiau nieko nebesvajoti.“

Koučingo procesas, pasak Augustės, padeda žmogui susigrąžinti tikėjimą, kad jis gali daugiau, nei leidžia sau manyti. Kad ne komfortas, o veikimas iš tikro noro yra tas kelias, kuriuo verta eiti.

• Apie „stygiaus mąstymą“, vidines baimes ir pasiteisinimus

Laidoje skamba daugybė temų, kurios paliečia kiekvieną mūsų. Viena iš jų – pasiteisinimų kultūra. Augustė pastebi, kad daugybė žmonių vis dar gyvena su mintimi: „dabar ne laikas man – turiu vaikus, paskolą, pareigų.“ Tokį požiūrį ji vadina stygiaus mąstymu – įsitikinimu, kad negaliu visko suderinti, kad turiu rinktis tarp savęs ir kitų.

„Mes patys save apribojame. Jeigu tikiu, kad mano vienintelė misija – būti tėvu ar motina, viskas taip ir bus. Bet jei patikėsiu, kad galiu būti daugiau, viskas pradės keistis.“

Pokalbyje atvirai aptariamos ir vidinės baimės – ypač ta, kuri sustabdo net nuo paprasčiausių veiksmų. Augustė pasakoja, kaip jos klientai gauna namų darbų: pakalbinti nepažįstamą žmogų, paskelbti įrašą socialiniuose tinkluose, nueiti vienam į kiną ar kavinę.

„Nuo tokių mažų dalykų prasideda pokytis. Ne nuo seminarų salių ar didelių manifestacijų – o nuo sprendimo veikti.“

• Ar pokyčiai įmanomi bet kokiame amžiuje?

Laidoje Augustė atskleidžia, kad pokyčiai neturi amžiaus. Ji dalijasi atvejais, kaip 60+ metų moterys pakeitė savo gyvenimą – atsisakė slegiančių įsipareigojimų, atgavo energiją, keitė profesiją, net fizinę būseną.

„Brandūs žmonės turi daugiau sukaupto turinio – bet tai nereiškia, kad pokytis neįmanomas. Tik reikia noro ir drąsos pažvelgti į save iš naujo.“

• Apie santykius ir vienišumą

Itin svarbi laidos dalis – pokalbis apie santykius. Augustė kalba ne tik apie meilės ryšius, bet ir apie augimo nelygybę poroje. Kas nutinka, kai vienas partneris pradeda augti, o kitas lieka vietoje? Kaip priimti, kad žmonės nebūtinai keičiasi kartu?

„Mes atsakingi tik už save. Jeigu aš keičiuosi, mano partneris tai pajus – ir rinksis, ar eiti kartu. Tačiau svarbiausia – nesustoti augti tik dėl to, kad kažkas šalia dar nepasiruošęs.“

Tai ne tik pokalbis apie koučingą. Tai – emocinis žemėlapis tiems, kurie jaučia, kad laikas keistis, bet bijo pradėti. Tai saugi erdvė, kurioje normalu bijoti. Normalu nežinoti. Bet tuo pačiu – normalu norėti daugiau.

Ši laida – tai tiltas tarp pasyvumo ir veiksmo. Tarp seno „aš“ ir to, kuris gali būti. Ji kalba apie tai, kad gyvenimą galima keisti bet kada. Nereikia laukti, kol pasikeis aplinkybės. Reikia tik išdrįsti – pradėti nuo savęs.