Senelių namai ir senjorų globa – temos, su kuriomis anksčiau ar vėliau susiduria daugelis šeimų. Kai vyresnio amžiaus žmogui tampa sunku savarankiškai gyventi, o artimieji nebegali užtikrinti visos reikalingos priežiūros, tenka ieškoti sprendimų. Kaip pasirinkti tinkamus globos namus Lietuvoje? Ar šiuolaikinė senjorų priežiūra gali užtikrinti ne tik saugumą ir profesionalią slaugą, bet ir orų senėjimą, bendravimą bei aktyvų gyvenimą? Apie tai laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbasi su UAB „Paupio namai“ vadovu Simonu Sabeckiu.

Nuo televizijos ir informacinių technologijų iki senjorų globos

Simono Sabeckio profesinis kelias į senjorų globos sritį buvo netikėtas. Anksčiau jis dirbo žiniasklaidos industrijoje, televizijoje, taip pat informacinių sistemų įmonėje. Sprendimą prisijungti prie globos sektoriaus paskatino naujas profesinis iššūkis, organizacijos dydis ir galimybė išbandyti save visiškai kitoje veiklos srityje.

Pradėjęs dirbti globos namuose, pašnekovas susidūrė ir su visuomenėje vis dar gajais įsitikinimais. Daugelis žmonių globos įstaigas įsivaizduoja pagal senąjį, sovietmečiu susiformavusį modelį – kaip šaltas institucijas, kuriose žmogus tiesiog apgyvendinamas, kai artimieji nebegali juo pasirūpinti. Tačiau šiandien situacija keičiasi.

Simonas Sabeckis pastebi, kad šiuolaikinės globos įstaigos vis labiau tolsta nuo vien medicininės priežiūros modelio ir tampa bendruomenėmis, kuriose svarbus ne tik fizinis saugumas, bet ir socialinis gyvenimas, bendravimas bei gyventojų užimtumas.

Sprendimas apgyvendinti artimąjį globos namuose – ne atsisakymas juo rūpintis

Viena jautriausių pokalbio temų – artimųjų sprendimas pasirinkti profesionalią globą. Dažnai suaugę vaikai jaučia kaltę, tarsi apgyvendindami tėvus globos namuose jie jų išsižadėtų arba nebeatliktų savo pareigos.

Tačiau, pasak Simono Sabeckio, svarbu iš naujo įvertinti šeimos narių vaidmenis ir suprasti, kad profesionali priežiūra nebūtinai reiškia mažesnį artumą.

„Jūs neturite būti savo tėvų slaugytojai, jūs turite būti savo tėvų vaikai“, – tokia mintimi pašnekovas kviečia pažvelgti į globos paslaugų prasmę.

Globos specialistams perėmus kasdienės priežiūros ir slaugos atsakomybę, artimieji gali daugiau dėmesio skirti santykiui su savo tėvais: lankyti juos, bendrauti, kartu leisti laiką ir išsaugoti šeimos ryšį. Juk artimųjų buvimas šalia išlieka svarbus net tada, kai kasdienę priežiūrą užtikrina profesionalai.

Pokalbyje taip pat aptariama, kokiais atvejais šeimoms verta svarstyti globos namų galimybę. Kartais tokį sprendimą priima patys senjorai, supratę, kad nebegali savarankiškai pasirūpinti savimi ar vienas kitu. Svečias pasakoja ir apie poras, kurios kartu apsisprendžia persikelti į globos įstaigą, kad galėtų saugiai tęsti bendrą gyvenimą.

Globos namai – ne tik slauga, bet ir aktyvus bendruomenės gyvenimas

Kokia iš tikrųjų yra šiuolaikinių globos namų kasdienybė? Ar ji apsiriboja maitinimu, vaistais ir medicinine priežiūra?

Simonas Sabeckis pasakoja, kad gyventojų dienotvarkėje svarbią vietą užima įvairios užimtumo veiklos. Jų organizavimu rūpinasi užimtumo specialistai, kurie ieško skirtingų būdų įtraukti senjorus į bendruomenės gyvenimą.

Gyventojai gali dalyvauti kūrybinėse veiklose, keliauti, lankytis futbolo ar krepšinio varžybose, vykti į baseiną. Viena iš įdomesnių veiklų – susitikimai su poniu, kuris gali atvykti net į palatas pas tuos gyventojus, kuriems sunku vaikščioti.

Pašnekovas pabrėžia, kad gyventojų užimtumo galimybes iš esmės riboja tik fantazija. Svarbu ne tik užtikrinti būtinąją priežiūrą, bet ir sudaryti sąlygas žmogui išlikti aktyviam, bendrauti, patirti naujų įspūdžių ir jaustis bendruomenės dalimi.

Savarankiškumas ir saugumas – kaip išlaikyti gyvenimo kokybę?

Persikėlimas į globos namus nebūtinai reiškia, kad žmogus turi atsisakyti visų įprastų savo gyvenimo įpročių ar savarankiškumo. Jei sveikatos būklė leidžia, svarbu išsaugoti galimybę pačiam priimti sprendimus, judėti, dalyvauti veiklose ir pasirinkti, kaip praleisti dieną.

Pokalbyje keliami klausimai apie tai, kiek globos įstaigos gali prisitaikyti prie individualių gyventojų poreikių ir kaip suderinti jų laisvę su būtinybe užtikrinti saugumą.

Tai ypač aktualu kalbant apie orią senatvę. Žmogus neturėtų būti apibrėžiamas vien savo amžiumi ar sveikatos būkle – jam ir toliau svarbu turėti pasirinkimo laisvę, socialinių ryšių ir prasmingos veiklos.

Kodėl Lietuvoje vis dar vengiama kalbėti apie senėjimą?

Dar viena svarbi pokalbio tema – visuomenės požiūris į senjorų globą. Pasak Simono Sabeckio, ši tema Lietuvoje vis dar išlieka savotišku tabu. Dažnai apie globos namus pradedama domėtis tik tada, kai šeima susiduria su neišvengiama būtinybe, o apie senėjimą ir galimus priežiūros poreikius iš anksto kalbama nedaug.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje dar nėra plačiai paplitusios senjorų bendruomenės, kuriose vyresnio amžiaus žmonės galėtų gyventi aktyviai ir gauti tik tiek pagalbos, kiek jiems reikia kasdienybėje – pavyzdžiui, ruošiant maistą, prižiūrint namus ar organizuojant užimtumą.

Vis dėlto jis tiki, kad per artimiausius 10-15 metų toks požiūris ir paslaugų modeliai gali atsirasti ir Lietuvoje.

Pokalbio pabaigoje Simonas Sabeckis atsako ir į asmeninį klausimą: ar pats patikėtų savo tėvų priežiūrą jo vadovaujamai įstaigai? Jo atsakymas atskleidžia vieną svarbiausių šiuolaikinės globos principų – profesionalai gali užtikrinti tokią priežiūrą ir saugumą, kokių artimieji ne visada pajėgūs suteikti savarankiškai.