Laidoje „Sostinės horizontai“ vedėjas Tomas Juknevičius kalbina Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dr. Deividą Zibalą ir Lietuvos istorijos instituto doktorantą Arnoldą Kazimierėną. Šį kartą pokalbis sukasi apie humanitarinius mokslus, asmeninius pasirinkimus, akademinį gyvenimą, antikos aktualumą šiandien ir Vilniaus kultūrinę aplinką.

Tai pokalbis apie tai, kaip filologija ir istorija tampa ne tik studijų kryptimi, bet ir gyvenimo būdu. Laidoje susitinka anglų filologija, klasikinė filologija, Roma, Holivudo kinas, sovietmečio universitetas, doktorantūros kasdienybė ir Vilniuje veikiantis baras „Begemoto sapnas“, kuriame akademinė bendruomenė susitinka su kūrybiška miesto publika.

Kelias į filologiją ir antiką

Dr. Deividas Zibalas pasakoja, kad anglų kalba jį lydėjo dar nuo vaikystės. Filmukai anglų kalba, mokykloje lengvai sekusios anglų kalbos pamokos ir vėliau atrasta anglų filologijos studijų programa pamažu tapo aiškiu keliu į akademinį gyvenimą. Vilniaus universitete jis baigė bakalauro, magistro ir doktorantūros studijas, o šiandien pats dėsto tame pačiame fakultete.

„Pamačiau, kad tai kaip tik yra tai, kas man yra labai įdomu, kas mane kažkaip žavi, veža“, – apie anglų filologijos pasirinkimą sako dr. Deividas Zibalas.

Arnoldas Kazimierėnas į humanitarinius mokslus atėjo per susidomėjimą antika, senovės Roma, filmais ir kultūros vaizdiniais. Laidoje jis prisimena, kad jį veikė tokie kūriniai kaip „Gladiatorius“ ir serialas „Roma“, o vėliau kelias pasuko į klasikinę filologiją. Pasak pašnekovo, ši sritis leidžia per kalbą gilintis į literatūrą, istoriją, mitologiją ir platesnį senovės pasaulio palikimą.

„Per kalbą labai galima gilintis į tuos visus antikos aspektus“, – teigia Arnoldas Kazimierėnas.

Roma kine ir miesto vaizdiniai

Viena iš svarbių dr. Deivido Zibalo mokslinių interesų sričių – miesto ir kino ryšys. Savo disertacijoje jis tyrinėjo, kaip kine kuriami miestų įvaizdžiai, o daugiausia dėmesio skyrė Romai. Pasak pašnekovo, Roma Holivudo filmuose turi ilgą vaizdavimo tradiciją, ypač ryškią XX amžiaus vidurio filmuose, kuriuose amerikiečiai keliauja į Romą, ją atranda ir kuria tam tikrą šio miesto mitą.

Laidoje kalbama apie tai, kaip šiuolaikinis kinas perkuria Romos įvaizdį, kokius miesto mitus perima, o kokius transformuoja. Tokia perspektyva leidžia į miestą pažvelgti ne tik kaip į geografinę vietą, bet ir kaip į kultūrinį pasakojimą, nuolat kuriamą literatūros, kino ir žmonių vaizduotės.

„Man labai visą laiką yra įdomu, kaip per kiną yra kuriami tam tikri miestų įvaizdžiai“, – sako dr. Deividas Zibalas.

Klasikinė filologija sovietmečiu

Arnoldo Kazimierėno doktorantūros tema susijusi su klasikine filologija sovietmečiu. Laidoje jis pasakoja, kad tyrinėja, kaip veikė pati institucija, kaip klasikinės filologijos katedra sugebėjo išlikti sovietinėje sistemoje ir kokiais argumentais buvo grindžiamas antikos bei senųjų kalbų reikalingumas.

Pokalbyje aptariama, kodėl kai kuriuose kituose miestuose klasikinės filologijos centrai buvo uždaryti, o Vilniuje ši tradicija išliko. Viena iš pašnekovo keliamų prielaidų – aktyvus pačių klasikų veikimas ir gebėjimas parodyti, kad antika nėra miręs ar tik praeičiai priklausantis mokslas.

„Visų pirma reikia įrodyti, kad tai nėra kažkoks buržuazinis reliktas“, – apie klasikinės filologijos padėtį sovietmečiu kalba Arnoldas Kazimierėnas.

Laidoje taip pat svarstoma, kad antikiniai tekstai galėjo būti skaitomi ne tik oficialiosios ideologijos rėmuose. Pavyzdžiui, pasakojimai apie mažos demokratinės šalies kovą su didele Rytų imperija galėjo įgyti papildomų prasmių tiems, kurie ieškojo kitokio santykio su istorija, laisve ir nepriklausomybe.

Studentai, jaunimas ir humanitariniai mokslai

Pokalbyje nemažai dėmesio skiriama jaunajai kartai. Vedėjas klausia, kaip šiandien sudominti moksleivius istorija, filologija, antika ir humanitariniais mokslais. Pašnekovai pabrėžia, kad jauno žmogaus blaškymasis nėra problema – tai natūrali savęs paieškos dalis.

Dr. Deividas Zibalas pastebi, kad šiandienos studentai nėra blogesni už ankstesnes kartas. Jie tiesiog kitaip priima informaciją, kitaip mato pasaulį ir reikalauja kitokio santykio iš dėstytojų. Todėl svarbu ne lyginti kartas, o mokėti prie jų prieiti.

„Nėra blogesnė karta, ji tiesiog yra kitokia“, – sako dr. Deividas Zibalas.

Arnoldas Kazimierėnas priduria, kad svarbiausia – vidinis interesas ir pašaukimas. Jo manymu, nereikia dirbtinai visų vilioti į vieną ar kitą sritį. Kur kas svarbiau, kad žmogus atrastų tai, ką iš tiesų nori daryti.

„Begemoto sapnas“ – baras, bendruomenė ir kultūros erdvė

Antroje laidos dalyje pokalbis pasuka į barą „Begemoto sapnas“, kurį pašnekovai kuria kartu su kolegomis. Tai nėra tik vieta išgerti – pašnekovai ją mato kaip erdvę susitikti, kalbėtis, rengti kultūrinius vakarus, skaityti poeziją, diskutuoti ir burti bendruomenę.

Pasak dr. Deivido Zibalo, „Begemoto sapne“ susitinka akademinė bendruomenė, studentai, kūrybinių industrijų žmonės, muzikantai, režisieriai ir laisvai mąstantys vilniečiai. Čia vyksta klasikų klubo susitikimai, poezijos skaitymai, Shakespeare’o sonetų vakarai, Italų bendruomenės renginiai ir kitos kultūrinės iniciatyvos.

„Mes norim, kad tai būtų ir kultūrinė vieta“, – apie barą kalba dr. Deividas Zibalas.

Arnoldas Kazimierėnas pabrėžia, kad šio baro tikslas nėra vien verslas. Tai veikla, kuri turi papildyti gyvenimą, o ne jį užvaldyti. Pašnekovams svarbu, kad ši vieta išliktų gyva, sava ir kuriama su malonumu.

„Baras neturi užvaldyti mūsų gyvenimo, tai turi papildyti mūsų gyvenimą“, – sako Arnoldas Kazimierėnas.

Akademinis gyvenimas ir kita baro pusė

Laidoje įdomiai susiliečia du pasauliai – akademinis ir miesto kultūrinis gyvenimas. Vienoje pusėje pašnekovai yra tyrėjai, dėstytojai, doktorantai, humanitarinių mokslų atstovai. Kitoje – baro šeimininkai, bendraujantys su žmonėmis, organizuojantys renginius ir kuriantys miesto atmosferą.

Dr. Deividas Zibalas pastebi, kad dėstymas ir darbas bare turi daugiau panašumų, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Abiem atvejais svarbus bendravimas, reakcija į žmones, gebėjimas kalbėtis ir keistis idėjomis. Arnoldas Kazimierėnas barą mato kaip galimybę pakeisti ritmą po ilgos dienos prie kompiuterio ir rašymo stalo – nuo analizės pereiti prie gyvo pokalbio.

Vilnius kaip gyvas kultūros miestas

Pokalbyje daug kalbama ir apie Vilnių. Miestas čia atsiskleidžia ne tik kaip studijų ar darbo vieta, bet ir kaip gyva kultūrinė erdvė. „Begemoto sapnas“ pašnekovams yra vilnietiškas baras – ne bandantis kopijuoti kitų miestų modelius, o kuriantis savą atmosferą čia gyvenantiems, kuriantiems ir bendraujantiems žmonėms.

Pašnekovai pripažįsta, kad keliaujant po užsienį dabar jau sunku į barus žiūrėti vien kaip klientams. Atsiranda profesinis žvilgsnis: stebima atmosfera, pasiūla, žmonės, erdvės veikimas. Vis dėlto svarbiausia jiems išlieka Vilniaus dvasia ir vietos bendruomenė.

Laidos pabaigoje

Laidos pabaigoje pašnekovai linki klausytojams atrasti vasarą, dažniau klausytis VILNIUS FM ir užsukti į „Begemoto sapną“. O kartu – neprarasti smalsumo, domėtis filologija, istorija, antika, literatūra ir humanitariniais mokslais.

Pokalbis primena, kad humanitarika nėra tik auditorijų, knygų ar disertacijų pasaulis. Ji gyvena ir mieste – pokalbiuose, bendruomenėse, kultūrinėse vietose, kino vaizdiniuose, senųjų tekstų interpretacijose ir žmonėse, kurie geba praeitį susieti su dabartimi.