Spektaklis „Tik aš viena pabėgau“ – naujas Vilniaus mažojo teatro kūrinys, kviečiantis pažvelgti į žmogaus vienatvę, atskirtį, tikėjimą ir tarpusavio ryšio svarbą. Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėjas Timūras Augucevičius kalbina aktorius Larisą Kalpokaitę ir Joną Braškį, kurie pasakoja apie spektaklio kūrybinį procesą, neįprastą dramaturgiją ir aktoriaus profesijos iššūkius. Pokalbyje atsiskleidžia ne tik teatro užkulisiai, bet ir asmeninės patirtys, bendras gyvenimas scenoje bei už jos ribų.
Spektaklis apie pasaulį, kuriame žmonėms vis dar reikia vieniems kitų
„Tik aš viena pabėgau“ – tai dramaturgės Caryl Churchill pjesės pagrindu sukurtas spektaklis, pasakojantis apie keturias vyresnio amžiaus moteris, reguliariai susitinkančias ir besikalbančias neįprastoje, apokaliptinėje aplinkoje. Čia nėra aiškiai apibrėžto laiko ar vietos, o pokalbiuose susipina kasdieniai prisiminimai, buities detalės, pasaulio įvykiai, karai, politinės aktualijos ir asmeniniai išgyvenimai.
Pasak aktorių, iš pradžių pjesės dramaturgija atrodė sunkiai perprantama. Veikėjų mintys šokinėja nuo vienos temos prie kitos, pokalbiai nutrūksta ir vėl pratęsiami, o įprastos dramaturginės taisyklės čia tarsi nebegalioja. Tačiau repeticijų metu pamažu atsiskleidė šios struktūros logika – juk taip dažnai bendrauja ir žmonės tikrame gyvenime. Jie prisimena, nuklysta mintimis, nesusitaria, susitaiko ir vėl grįžta prie to, kas svarbu.
Jonas Braškys atkreipia dėmesį, kad 2016 metais parašyta pjesė jau buvo pastatyta 27 pasaulio šalyse, o joje paliečiamos temos šiandien atrodo itin atpažįstamos. Pasaulio tragedijos, karai, nerimas dėl ateities ir žmogaus bandymas susigaudyti aplink vykstančiuose įvykiuose tampa svarbia spektaklio dalimi.
Vienatvė, atskirtis ir tikėjimas – ką aktoriai atrado savo personažuose?
Ruošdamiesi spektakliui aktoriai ne tik gilinosi į savo personažus, bet ir atrado temų, kurios privertė pažvelgti į žmogaus prigimtį iš arčiau.
Jono Braškio personažui svarbus tikėjimas – ne vien religine prasme, bet kaip vidinė žmogaus atrama, padedanti judėti pirmyn ir suteikianti prasmę veiksmams. Aktorius pabrėžia, kad tikėjimas yra tai, kas leidžia žmogui turėti tikslą, pasitikėti savimi ir tikėtis, jog jo pastangos gali būti reikšmingos ne tik jam pačiam, bet ir kitiems.
„Aš noriu, man reikia tikėti, aš turiu kuo nors tikėti“, – taip savo personažo vidinį poreikį apibūdina Jonas Braškys.
Tuo metu Larisa Kalpokaitė, kurdama savo personažą, vis stipriau pajuto žmogaus atskirties baimę. Jos veikėja nuolat veržiasi į bendravimą, draugystę ir buvimą kartu, tačiau ne visada sulaukia atsako. Aktorė pasakoja, kad repeticijų metu net fiziškai pajuto, kokia skaudi gali būti patirtis, kai žmogus nori priklausyti bendruomenei, tačiau yra atstumiamas.
„Žmogus vis dėlto yra socialinė būtybė. Žmonės turi bendrauti, būti kartu“, – mintimis dalijasi Larisa Kalpokaitė.
Šios dvi personažų patirtys susijungia į platesnį klausimą: ko žmogui reikia, kad jis galėtų gyventi, jaustis saugus ir neprarasti ryšio su kitais?
Kodėl aktoriui svarbu nežinoti visų atsakymų?
Pokalbyje nemažai dėmesio skirta ir pačiai aktoriaus profesijai. Larisa Kalpokaitė pabrėžia, kad kiekvienas naujas vaidmuo reikalauja pradėti tarsi nuo pradžių. Net ir turint ilgametę sceninę patirtį, negalima manyti, kad viskas jau aišku ir suprantama. Repeticijų procesas tampa nuolatiniu ieškojimu, o galutinį atsakymą, ar pavyko pasiekti žiūrovą, aktorius gauna tik susitikęs su publika.
Jonas Braškys šią mintį papildo atskirdamas atlikimą nuo kūrybos. Jo teigimu, atlikti vaidmenį galima remiantis jau išmoktais įgūdžiais, tačiau tikroji kūryba prasideda tada, kai aktorius išdrįsta nežinoti, ieškoti ir kiekvieną kartą atrasti naują savo personažo pusę.
„Jeigu tu nori kurti, va, čia ir prasideda“, – sako aktorius.
Anot jo, spektaklis negali tapti vienodų, mechaniškai kartojamų veiksmų rinkiniu. Kiekvienas pasirodymas priklauso nuo laiko, aktorių savijautos ir publikos reakcijos. Net tas pats tekstas skirtingomis dienomis gali nuskambėti visiškai kitaip. Būtent todėl teatras išlieka gyvu, nuolat besikeičiančiu kūrybiniu procesu.
Nauji iššūkiai, muzika ir galimybė scenoje vėl tapti vaiku
„Tik aš viena pabėgau“ aktoriams tapo ir naujų profesinių išbandymų erdve. Vienas iš jų – vyresnio amžiaus moterų personažų kūrimas. Jonui Braškiui teko įsikūnyti į moterį, o Larisai Kalpokaitei – ieškoti ne tik personažo psichologijos, bet ir fiziškai perteikti garbų amžių, apgalvoti judesius bei kūno kalbą.
Be to, spektaklyje aktoriai susidūrė su muzikine dalimi ir instrumentais, kurių anksčiau nebuvo tekę naudoti scenoje. Larisa pasakoja apie tūbą, būgnus, trimitą, varpelius, armoniką ir kitus instrumentus, tapusius savotišku jų sceniniu orkestru.
Ypatingą vietą spektaklyje užima ir kompozitorės Monikos sukurta muzika, padedanti atskleisti personažų monologus. Aktorei teko ieškoti ryšio tarp teksto, muzikinės frazės ir emocijos. Tai visiškai nauja patirtis, pareikalavusi papildomo susikaupimo ir jautrumo.
Vis dėlto Larisa Kalpokaitė šiuose iššūkiuose įžvelgia ir ypatingą profesijos privilegiją – galimybę, nepaisant amžiaus ir patirties, nuolat mokytis ir iš naujo patirti pirmuosius kartus.
„Tada pasijunti iš tikrųjų mažu vaiku, nustembi ir pasijunti tarsi vaikas smėlio dėžėje“, – apie naujus atradimus repeticijose pasakoja aktorė.
Kai šeimos gyvenimas susitinka su teatro scena
Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys ne tik dalijasi aktoriaus profesija, bet ir kartu kuria gyvenimą. Pokalbyje jie atvirai pasakoja apie tai, kaip atrodo šeima, kurioje abu žmonės dirba teatre, supranta repeticijų įtampą, vėlyvus grįžimus, gastroles ir premjerų laukimą.
Pasak Larisos, tokioje šeimoje vienas kitą lengviau suprasti ir pateisinti, tačiau kartu neišvengiama, kad darbo temos persikelia ir į kasdienybę. Ypač sudėtinga būna tada, kai abu vienu metu ruošiasi premjeroms. Aktorė prisipažįsta, kad artėjant svarbiam pasirodymui jos įtampa tampa vis labiau pastebima, o Jonas, priešingai, linkęs emocijas laikyti savyje.
Vis dėlto per bendro gyvenimo metus jie išmoko gerbti vienas kito profesinę ir asmeninę erdvę. Jonas pabrėžia, kad santykiuose svarbu neperžengti kito žmogaus ribų ir leisti jam pačiam nuspręsti, kada nori pasidalyti savo mintimis ar išgyvenimais.
„Turi turėti savo pasaulį. Ir jeigu tave į savo pasaulį pakviečia, džiaukis, kalbėk, klausyk, bet niekad nelįsk į kito pasaulį“, – savo požiūriu dalijasi Jonas Braškys.
Jų pokalbyje atsiskleidžia ir dar viena svarbi bendro gyvenimo taisyklė – humoro jausmas. Gebėjimas pasijuokti, švelniai pasišaipyti ir nežiūrėti į kiekvieną situaciją pernelyg rimtai padeda išlaikyti lengvumą net ir intensyviu kūrybiniu laikotarpiu.
Teatras, kuris kiekvieną kartą gimsta iš naujo
Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys primena, kad teatras niekada nebūna visiškai toks pats. Kiekvienas pasirodymas priklauso nuo aktorių, jų patirčių, žiūrovų ir konkretaus momento. Todėl kūryboje svarbu ne tik profesionalumas, bet ir drąsa rizikuoti, išlikti smalsiam bei neprarasti gebėjimo stebėtis.
Laidoje „Labas, Vilniau!“ aktoriai kviečia pažvelgti į spektaklį „Tik aš viena pabėgau“ ne tik kaip į teatro kūrinį, bet ir kaip į pasakojimą apie žmones, jų santykius, vienatvę, tikėjimą bei norą būti išgirstiems.