Kaip kuriamas atpažįstamas dizainerio braižas ir su kokiais iššūkiais susiduria Lietuvos mados industrija? Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėjas Timūras Augucevičius kalbina drabužių dizainerę Agnę Kuzmickaitę apie mados dizainą Lietuvoje, lietuvių dizainerių kūrybos kelią ir nuosavo prekės ženklo vystymą. Pokalbyje Agnė Kuzmickaitė pasakoja apie savo profesinį kelią, drugelio motyvą, tapusį jos kūrybos vizitine kortele, teatro kostiumų kūrimą ir nuolat besikeičiančias mados tendencijas. Taip pat aptariama, kaip suderinti kūrybinę saviraišką su verslo realybe, finansiniais iššūkiais ir siekiu išlaikyti individualų stilių.
Sąmoningas pasirinkimas eiti kūrybos keliu
Nors Agnė Kuzmickaitė nuo vaikystės svajojo tapti drabužių dizainere, šio pasirinkimo link ji ėjo ne visiškai tiesiu keliu. Dar svarstė tarptautinių santykių studijas, lankė stojamiesiems egzaminams skirtus kursus, o galiausiai pasirinko architektūrą. Vis dėlto po metų suprato, kad tai nėra ta sritis, kurioje jaučiasi geriausiai, ir nusprendė studijuoti drabužių modeliavimą.
Pasak dizainerės, kūryba jos gyvenime atsirado gerokai anksčiau nei profesinės studijos. Svarbų vaidmenį atliko ir šeima, ypač močiutė, turėjusi siuvimo mašiną ir supažindinusi ją su siuvimo pasauliu. Jau paauglystėje Agnė dalyvavo jaunųjų kūrėjų konkursuose, domėjosi mada ir nuosekliai ieškojo savo kelio.
Kaip pati sako, jos pasirinkimas nebuvo atsitiktinis: „Aš ją pasirinkau sąmoningai ir esu čia neatsitiktinai.“
Drugelis, tapęs atpažįstamu kūrybos ženklu
Vienas įdomiausių pokalbio epizodų – istorija apie drugelį, kuris tapo neatsiejama Agnės Kuzmickaitės kūrybos dalimi. Dizainerė pasakoja, kad iš pradžių tai buvo vienas iš daugelio ją dominusių vizualinių elementų. Ją traukė galimybė eksperimentuoti su drugelio forma, jo trimatiškumu ir pritaikymu drabužiuose.
Pristačius kolekciją paaiškėjo, kad būtent šiuo motyvu dekoruoti drabužiai sulaukia didžiausio žmonių susidomėjimo. Taip pamažu atsirado ir komerciškai sėkmingi gaminiai – moteriški bei vaikiški bodžiai su drugeliais. Iš pradžių organiškai atsiradusi idėja ilgainiui tapo vienu svarbiausių dizainerės atpažįstamumo ženklų.
Agnė atkreipia dėmesį, kad mados pasaulyje nuoseklumas ir atpažįstami elementai yra ne mažiau svarbūs nei naujų idėjų paieškos. Ji pastebi, kad didieji pasaulio mados namai taip pat turi savitus simbolius, kurie kartojasi skirtingose kolekcijose ir padeda išlaikyti identitetą. Dizainerės manymu, kūrėjo braižas neturėtų keistis vien dėl noro kiekvieną kartą nustebinti.
Kūryba ir verslas – dvi vieno profesinio kelio pusės
Dizainerės profesija iš šalies gali atrodyti kaip nuolatinis kūrybinių idėjų įgyvendinimas, tačiau už jos slypi ir daugybė praktinių sprendimų. Reikia rūpintis gamyba, prekės ženklo registracija, finansavimu, pardavimais, užsakymais ir ilgalaike veiklos strategija.
Pokalbyje Agnė atvirai kalba apie tai, kad kūrybinėse industrijose finansinė pusė vis dar dažnai lieka nutylima. Menininkai nori kurti, tačiau jų veikla reikalauja investicijų, o kolekcijų pristatymai, dalyvavimas įvairiuose renginiuose ir kiti profesiniai projektai gali kainuoti nemažai.
Dizainerė kelia svarbų klausimą, kodėl apie finansus kūrybinėje aplinkoje vis dar kalbama taip nedrąsiai: „Mano pasaulyje niekas apie pinigus nekalba ir tai yra tokia draudžiama zona.“
Ji taip pat pastebi, kad jaunesnioji kūrėjų karta į finansinius klausimus žvelgia pragmatiškiau. Jauni žmonės geriau supranta, kiek kainuoja jų darbas, ir dažniau tikisi už jį gauti atitinkamą atlygį.
Teatro kostiumai – kūryba bendros vizijos labui
Kita svarbi Agnės Kuzmickaitės profesinės veiklos kryptis – darbas teatre. Dizainerė pasakoja, kad meilė teatrui atsirado dar vaikystėje, kai mama vesdavosi ją į spektaklius ir premjeras. Vėliau ši patirtis natūraliai persikėlė į profesinę veiklą.
Vis dėlto drabužių kūrimas asmeninei kolekcijai ir kostiumų projektavimas spektakliui yra skirtingi procesai. Teatre svarbiausia ne vien dizainerio individuali vizija, bet ir bendras režisieriaus, aktorių bei visos kūrybinės komandos darbas.
Agnė pabrėžia, kad jai svarbu prisidėti prie gero spektaklio, o ne bet kokia kaina siekti, kad žiūrovai labiausiai įsimintų būtent kostiumus. Kaip teigia dizainerė, „man svarbiau, kad būtų tiesiog geras spektaklis“. Ji dalijasi ir patirtimi dirbant Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kur kai kurie pastatymai leido kurti itin spalvingus, išraiškingus kostiumus.
Ar vilniečiai turi savo stilių?
Pokalbyje netrūksta ir žvilgsnio į šiandieninį Vilnių. Timūras Augucevičius teiraujasi, kaip dizainerė vertina sostinės gyventojų aprangą, ar gatvėse netrūksta spalvų ir individualumo.
Agnė pastebi, kad Vilniuje tikrai galima sutikti stilingai besirengiančių žmonių, tačiau kartu kelia klausimą, ar šiuolaikinis individualumas netampa savotišku vienodumu. Kai tam tikri drabužiai ar aksesuarai pradedami laikyti gero skonio simboliais, vis daugiau žmonių siekia juos įsigyti. Tačiau ar tai iš tiesų atspindi asmeninį stiliaus pojūtį?
Dizainerei įdomu stebėti įvairias mados išraiškas, o svarbiausia išlieka galimybė savitai derinti drabužius ir neapsiriboti vien išmoktomis stiliaus taisyklėmis.
Apie profesinį stabilumą, patirtį ir būtinybę judėti pirmyn
Kūrybinės profesijos dažnai pasižymi neapibrėžtumu. Dizaineris ne visada gali planuoti, kada sulauks naujo užsakymo, kvietimo bendradarbiauti ar pasiūlymo prisijungti prie spektaklio kūrybinės komandos. Todėl Agnė stengiasi kuo daugiau planuoti į priekį ir pasirūpinti, kad po intensyvių projektų neliktų ilgos nežinomybės.
Ji taip pat atkreipia dėmesį į mažiau aptariamą kūrybinių industrijų klausimą – kas nutinka dizaineriams, kai jie jau nebėra jaunosios kartos atstovai? Jauni kūrėjai dažnai sulaukia daug dėmesio, kvietimų ir galimybių, tačiau vyresnę profesinę patirtį sukaupusiems dizaineriams tenka patiems ieškoti naujų kelių ir išlaikyti savo vietą industrijoje.
Agnė pripažįsta, kad nuolatinis judėjimas pirmyn jai yra būtinas, o ilgos kūrybinės pauzės gali kelti nerimą. Jai svarbu turėti aiškesnį ateities planą ir žinoti, kokie darbai laukia toliau.
