VILNIUS FM laidos „Grojantis miestas“ serijoje vedėja Simona Jančaitytė kalbina vieną ryškiausių šiuolaikinės lietuviškos muzikos grupių – Superkoloritas. Elektronikos, pop muzikos ir pasaulio ritmų jungtis, unikaliai persmelkta lietuviško teksto, šiandien skamba ne tik Lietuvos scenose, bet ir tarptautiniuose festivaliuose.

Pokalbyje – jų kūrybos kelias, iššūkiai, įkvėpimai, naujojo albumo „Ritmo“ pristatymo užkulisiai ir žvilgsnis į tai, kas laukia po intensyvių metų.

Kūrybos užuomazgos karantino burbule

Superkolorito istorija prasidėjo ne studijoje ar scenoje, o tylos kupiname karantino laike, kai abu grupės nariai atsidūrė viename būste ir ėmė kelti klausimą: ką galėtume sukurti kartu?

Jie abu tuo metu turėjo kitus muzikinius projektus, bet pandemija sustabdė įprastą ritmą – nebegalima repetuoti, koncertuoti, keliauti. Šis sustabdymas gimdė susitelkimą į esminius klausimus: kas mus jungia? kokios mūsų įtakos? ką dar galime pasakyti lietuviškai, ko dar niekas nesako?

Tuo metu jiedu daug kalbėjosi, rašė, rinko skambesio kryptis, ieškojo formos, kuri leistų išlaikyti autentišką šilumą, bet kartu būtų aktuali šiandien. Šis konceptualus požiūris tapo tvirtu pagrindu jų būsimiems kūriniams.

Pavadinimo gimimas: nuo spontaniško šūktelėjimo iki simbolio

Grupės pavadinimas gimė netikėtai – iš žaismingo Giedrės šūktelėjimo namuose. Ji sako:

„Sugalvojau kažkokį žodį ir sakau – super koloritas. O Adomas atsako: ne, čia yra grupės pavadinimas.“

Ilgą laiką pavadinimas buvo tiesiog skambus, spalvingas žodis. Po kelerių metų jis įgavo ir konceptualesnę prasmę – grupė ėmė kalbėti apie spalvų stoką šiuolaikinėje visuomenėje, apie chromofobiją, apie drąsą būti ryškiu tiek mene, tiek gyvenime.

Adomas priduria, kad ši tema jiems artima:
„Spalvos vis mažiau ir mažiau šiuolaikinėje visuomenėje… mums patiko žodžio jausmas, o prasmę atradome vėliau.“

Skambesio formavimasis: tarp šilto pietų ritmo ir šiaurietiškos melancholijos

Superkolorito muziką galima apibūdinti kaip įvairialypę, kultūriškai mišrią ir ritmiškai turtingą. Jų kūryboje aiškiai girdisi pasaulio muzikų įtakos – afrikietiški ritmai, latino pulsas, senosios estrados šešėliai.

Giedrė pasakoja apie vieną svarbiausių savo gyvenimo muzikinių atradimų:
„Klausiau Afrikos kompaktą… iki dabar turbūt labiausiai įkvepia Afrikos žemyno muzika.“

Adomas savo ruožtu pastebi, kad daug kas juos traukia į muziką, kurioje natūraliai gyvena džiaugsmas:
„Mums patinka muzika iš kultūrų, kur džiaugsmas yra natūralus muzikoje. Tai nėra būdinga vakarietiškai muzikai.“

Tuo pačiu, jų kūryboje yra ir šiaurietiškos nuotaikos – subtilios melancholijos, pilko dangaus šviesos, lietuviško teksto svorio.

Šis derinys gimdo unikalų Superkolorito skambesį: šiltą, ritmišką, bet kartu refleksyvų.

Lietuviškos kalbos atradimas muzikoje

Nors abu atlikėjai ilgą laiką kūrė ne lietuviškai, pandemijos metu atsirado poreikis sugrįžti į savo kalbą. Tai tapo ne tik estetiniu sprendimu, bet ir kūrybine misija – sukurti lietuvišką pop muziką, kuri skambėtų šiuolaikiškai ir kartu brandžiai.

Kalba muzikai suteikė naujų sluoksnių: ritmikos iššūkių, temų gelmės, emocinės raiškos.

Adomas pastebi:
„Lietuvių kalba labiau pasiduoda raudoms, apmastymams… žodžio svoris yra sunkesnis.“

Šis kalbos svoris tapo jų kūrybinio charakterio dalimi.

Tarptautiniai festivaliai ir Islandijos publikos entuziazmas

Nors pradžioje grupė planavo būti visiškai „lietuviška“ ir net nesiekė tarptautinės scenos, likimas pakoregavo planus. Showcase festivaliai atvėrė duris į platesnę auditoriją.

Ypač įsiminė Islandija.

Po pasirodymo Eurosonic festivalyje prie grupės priėjo Iceland Airwaves agentai:
„Vos ne iškart įkišo kortelę į rankas ir sakė – mes jums parašysim.“

Kelionė į šiaurę tapo stipriu kūrybiniu patyrimu: tarptautinė publika, kaip jie patys sako, „užsikabino“, reagavo spontaniškai ir šiltai. Tai dar kartą patvirtino, kad muzikos kalba – universali.

Albumas „Ritmo“ ir pasiruošimas išskirtiniam gruodžio 11-osios koncertui

Laidoje grupė pasidalijo ir pasiruošimu pristatyti savo naują vinilo albumą „Ritmo“.

Šis albumas buvo kuriamas ilgai, sluoksniuojant ritmus, derinant melodijas, ieškant, kas Superkoloritas yra šiandien. Gruodžio 11-osios koncertas – vienas reikšmingiausių jų metų įvykių.

Giedrė užsimena apie paslaptį:
„Bus labai nuostabus svečias… geriau nesugalvosim.“

Klausytojai išgirs visas albumo dainas, dar niekur negrotų kūrinių, taip pat specialiai šiam vakarui parengtą žiemišką koncertinę programą.

Kūrybinis procesas: disciplina, intuicija ir atviri kanalai

Superkolorito kūryba yra įvairių metodų mišinys. Kartais idėjos gimsta gamtoje, kartais studijoje, kartais – ilgoje tyloje.

Jų kūryba – tai ne tik melodijų lipdymas, bet ir filosofinė refleksija apie tai, kas jie yra kaip žmonės ir kaip kūrėjai.

Ateities planai: sustoti, kvėpuoti ir leisti naujoms idėjoms ateiti

Po intensyvių metų, koncertų ir kelionių grupė jaučia poreikį duoti sau erdvės.

Giedrė atvirai pasakoja:
„Labai laukiam su smalsumu, kas bus po koncerto… norim truputį sustoti ir leisti sau pakvėpuoti.“

Adomas reflektuoja plačiau:
„Svarbu jausti ne tik pasaulio pulsą, bet ir savo pulsą.“

Superkoloritas siekia ne tik sukurti gerą muziką – jie siekia išlikti autentiški sau, neužgožti savo vidinio balso informacijos triukšme, suteikti erdvės natūraliam kūrybiniam atsinaujinimui.

Pabaigai

Šis pokalbis – tai ne tik muzikinė kelionė, bet ir žmogiška istorija apie kūrybos bangas, spalvas, džiaugsmą, melancholiją ir nuolatinę savęs paiešką. Superkoloritas šiandien yra vienas iš įdomiausių balsų Lietuvos muzikoje, gebančių sujungti skirtingus pasaulius ir kurti savitą, emocingą, universalią muziką.