Laidoje „Grojantis miestas“ Simona Jančaitytė kalbina Maksą Melman – grupės Biplan vokalistą ir vieną ryškiausių Lietuvos muzikos scenos balsų. Tai pokalbis, kuriame neskubama, nesivaikoma sensacijų ar trumpų atsakymų – priešingai, leidžiama muzikantui ramiai atsigręžti į laiką, patirtį ir vidinius procesus, kurie lydi kūrybą jau tris dešimtmečius.

Šis susitikimas eteryje – apie muziką kaip gyvenimo kelią, apie pasirinkimus, kurie buvo padaryti dar paauglystėje, apie sceną, kuri per metus keitėsi, ir apie klausytojus, kurie liko kartu nuo pat pradžių. Tai pasakojimas apie tai, kaip muzika gali tapti ne profesija, o natūralia žmogaus būsena.

Kada muzika tampa gyvenimo kryptimi?

Kalbėdamas apie savo kelią, Maksas pabrėžia, kad noras būti muzikantu atsirado labai anksti – dar vaikystėje, kai jis stebėdavo muzikantus scenoje ir jausdavo ne pavydą ar norą „būti kietu“, o paprastą, vaikišką suvokimą, kad tai yra jo vieta. Visgi galutinį apsisprendimą nulėmė konkretus momentas – pirmasis koncertas 1995 metų spalio 1 dieną.

Tai buvo vos penkios dainos, tačiau publikos reakcija tapo lemtinga. Prašymas pakartoti – pirmasis grupės istorijoje – tapo ženklu, kad pasirinkta kryptis teisinga.

„Tas supratimas, kad tai viskas, aš kitaip nenoriu, tai buvo po pirmo koncerto.“

Pasak Makso, jei ne tas priėmimas, viskas galėjo pasisukti kitaip, tačiau būtent tą akimirką atsirado jausmas, jog muzika bus ne laikinas etapas, o viso gyvenimo kelias.

Kūryba be taisyklių ir receptų

Laidoje daug dėmesio skiriama kūrybiniam procesui – tam, kas dažnai lieka nematoma klausytojams. Maksas atvirai sako, kad dainų rašymas neturi jokios vienos sistemos. Kartais viskas prasideda nuo gitaros motyvo, kuris ilgai „nešiojamas“ su savimi, kartais – nuo teksto eilutės, o kartais daina gimsta staiga, iš labai stipraus vidinio impulso.

„Kūryboje reikia palaukti. Įkvėpimas ateina iš gyvenimo – iš emocijų, iš pergyvenimų, iš to, ką išgyveni.“

Būna ir tylos periodų, kai atrodo, jog nebeturi ką pasakyti. Tačiau, pasak jo, svarbiausia tuo metu savęs nenurašyti ir nepasiduoti minčiai, kad viskas jau baigėsi. Kūryba grįžta tada, kai tam ateina laikas.

Dainos, kurios gimsta per pusvalandį

Ypatingą vietą Makso pasakojime užima dainos, kurios gimsta labai greitai – per pusvalandį ar dar trumpiau. Tokiose dainose, pasak jo, lieka pati gryniausia emocija, kurios nebereikia taisyti ar „šlifuoti“.

„Tai yra pirminė emocija, pirminė mintis. Tokios dainos dažniausiai ir būna stipriausios.“

Būtent taip gimė kūriniai, tapę grupės vizitinėmis kortelėmis. Tokios dainos, pasak Makso, dažnai sulaukia ypatingo klausytojų atsako, nes jose nėra apskaičiavimo – tik jausmas.

Apie retas, bet labai svarbias dainas

Nors kiekviena daina muzikantui yra svarbi, yra ir tokių, kurios ypač brangios, nes jose – daug asmeninių išgyvenimų. Dažniausiai tai ne radijo hitai, o albuminės dainos, rečiau atliekamos koncertuose.

„Tokios dainos dažniausiai būna nekoncertinės, bet jos man labai svarbios.“

Būtent šios dainos skambės soliniame koncerte, kuriame Maksas pasirodys itin atvirame formate – be grupės, tik su fortepijonu ir balsu. Tai galimybė klausytojams išgirsti muziką iš labai arti.

Solo koncertas: būti atviram iki galo

Kalbėdamas apie solinį pasirodymą, Maksas pripažįsta, kad tai didelis iššūkis. Scenoje nebelieka nieko, kas galėtų paslėpti ar „uždengti“ emociją – nei grupės, nei aranžuočių gausos.

„Tu esi nuogutėlis prieš klausytojus. Negali pasislėpti už grupės.“

Tačiau būtent tai suteikia koncertui ypatingą vertę – jautrumą, atvirumą ir labai tikrą emocinį ryšį su publika.

30 metų kartu su klausytojais

Trisdešimt metų scenoje Maksui nėra tik skaičius. Tai – žmonės, kurie augo kartu su grupe, fanų klubai, susitikimai dar prieš socialinių tinklų laikus, ir klausytojai, apie kuriuos jis iki šiol tiksliai žino – jei mieste vyksta koncertas, jie bus salėje.

„Yra žmonių, apie kuriuos aš tiksliai žinau – mes grosim ir jie bus.“

Šis ryšys, pasak jo, yra didžiausia dovana muzikantui ir pagrindinė priežastis, kodėl muzika vis dar kuriama.

Apie laiką, balsą ir brandą

Per tris dešimtmečius keitėsi ne tik muzika, bet ir pats balsas, požiūris į dainavimą bei emocijų perteikimą. Maksas atvirai sako, kad šiandien jis tiesiog nebedainuotų taip, kaip dainavo prieš dvidešimt ar trisdešimt metų.

„Tai nėra nei geriau, nei blogiau. Tiesiog kitaip.“

Tai natūralus brandos procesas, kuris atsispindi ir kūryboje.

Palinkėjimas klausytojams

Pokalbio pabaigoje Maksas dalijasi paprastu, bet labai šviesiu palinkėjimu, ypač prasmingu žiemos pabaigoje:

„Nepamirškit, kad pavasaris visada ateina. Greit viskas žydės.“