Laidoje „Grojantis miestas“ per VILNIUS FM eterį vedėja Simona Jančaitytė kviečia į atvirą ir gilią kelionę kartu su Jazzu. Pokalbis skirtas naujam atlikėjos albumui „Alisa 144“, tačiau jis greitai peržengia muzikos ribas ir tampa pasakojimu apie gyvenimą, brandą, motinystę, vidinius lūžius ir drąsą nebesitaikyti prie svetimų lūkesčių.

Albumas, kuris gimė iš vidinės ramybės

Jazzu atvirai pasakoja, kad albumo užbaigimas nebuvo vienas konkretus momentas – jis vyko etapais, lydimas nuolatinio savikritiškumo, taisymų ir vidinio perfekcionizmo. Vis dėlto galutinis jausmas buvo ne euforija, o ramybė.

„Nebuvo tokio momento – mes baigėme albumą ir švenčiam. Buvo tiesiog ramybės jausmas ir pasididžiavimas, kad tai labai gera muzika.“

Pasak atlikėjos, „Alisa 144“ yra galingas, gilus, mistiškas ir labai atviras albumas, kuriame telpa ir abejonės, ir paleidimas, ir vidinis sustiprėjimas.

„Nubusk“ – daina apie pabudimą

Pokalbyje daug dėmesio skiriama dainai „Nubusk“, tapusiai vidinio lūžio simboliu. Jazzu atskleidžia, kad ši daina gimė iš sprendimo nebesitaikyti prie vyraujančių muzikinių standartų ir leisti sau kurti taip, kaip ji jaučia.

„Aš nusprendžiau daryti visiškai tai, ką noriu. Nubusk yra apie pabudimą iš letargo miego ir leidimą sau gyventi.“

Tai – ne tik muzikinis, bet ir asmeninis pabudimas, susijęs su motinyste, ambicijomis, atsisveikinimais ir naujų pradžių priėmimu.

Naktis kaip kūrybos erdvė

Kalbėdama apie dainą „Naktyje“, Jazzu dalijasi savo santykiu su naktimi. Jei anksčiau ji reiškė klajones ir vakarėlius, šiandien naktis tapo tylos, kūrybos ir susikaupimo laiku.

„Kai visas miestas miega, man rašyti yra lengviausia.“

Ši daina tapo viena drąsiausių albume – keista, netikėta, balansuoja ties riba, tačiau būtent tai, pasak atlikėjos, ir suteikia jai ypatingą vertę.

Jautriausios dainos ir paleidimo pamokos

Paklausta apie asmeniškiausią albumo kūrinį, Jazzu išskiria dainą „Buvo ir pražuvo“. Tai pasakojimas apie paleidimą be pykčio, apie išėjimą su dėkingumu ir gebėjimą nebesikabinti į praeitį.

„Reikia gyventi maksimaliai, bet nieko nelaukti. Gyvenimas vyksta čia ir dabar.“

Šios mintys tampa viena centrinių laidos ašių.

Arenos, orkestras ir kūrybinis pikas

Laidoje aptariami ir artėjantys areniniai koncertai su orkestru bei choru. Jazzu atvirai įvardija, kad šie pasirodymai jai atrodo kaip savotiškas karjeros pikas – šimtas muzikantų scenoje, gyvas garsas ir bendras kūrybinis pasaulis.

„Tai yra didžiulė privilegija – matyti šimtą muzikantų scenoje ir kurti vieną visumą.“

Apie stiprybę, nuovargį ir tikėjimą

Pokalbio pabaigoje Jazzu neslepia – ilgi metai scenoje atnešė ne tik sėkmę, bet ir nuovargį, abejones, klausimus apie ateitį. Tačiau kartu ji kalba ir apie misiją, apie muzikos prasmę ir ryšį su klausytojais.

„Kol žmonės klausosi mano muzikos, reiškia – aš esu reikalinga.“

Laidos pabaigoje vedėja Simona Jančaitytė Jazzu skyrė jautrų ir asmenišką palinkėjimą, tapusį simboliška viso pokalbio kulminacija:

„Juste, linkiu tau, kad kiekviena nata, kurią paleidai į pasaulį, visada rastų savo žmogų. Kad didžiosios arenos prisipildytų ne tik šviesų ir garsų, bet ir tikrų, gyvų širdžių. Kad „Alisa“ atvertų klausytojams duris į tavo pasaulį – tokį, koks jis yra: drąsus, jautrus ir laisvas. Ir kad tame kelyje niekada nepritrūktų nei vidinės ugnies, nei ramybės – jos kartais reikia labiausiai. Iki pasimatymo arenose.“

Šis palinkėjimas natūraliai apibendrina visą „Grojantis miestas“ pokalbį – apie muziką kaip ryšį, apie drąsą būti savimi ir apie kūrybą, kuri gimsta iš tikrumo.