Laidoje „Grojantis miestas“ Simona Jančaitytė kalbina vieną stipriausių Lietuvos muzikos scenos balsų – Justę Arlauskaitę Jazzu. Pokalbis tampa ne tik pasakojimu apie kūrybinę istoriją, bet ir giliu žvilgsniu į asmeninį virsmą, kuriame telpa trapumas, stiprybė, motinystė, savasties paieškos ir naujai atrasta ramybė. Jazzu nuo paauglystės buvo įsitikinusi, kad muzika yra jos kelias, nes, kaip pati sako, „širdis visiškai sakė, kad čia yra mano kelias“. Ji pirmuosius žingsnius į profesionalią sceną žengė dar labai jauna, o muzikinės patirtys formavosi per didžiulę stilistinę įvairovę – nuo pop kultūros iki liaudies, nuo chorinių kūrinių iki džazo, kuris vėliau tapo jos identiteto dalimi.
MUZIKOS KELIAS IR TAPATYBĖ
Pokalbyje Jazzu prisimena, kaip muzika į jos gyvenimą atėjo ne kaip atsitiktinė kryptis, o kaip natūralus, beveik neišvengiamas likimas. Paauglystėje, kai daugelis dar ieško savęs, ji jau žinojo, kad scena yra jos vieta, o muzika – natūralus būdas išsakyti tai, ko neįmanoma pavadinti žodžiais. Atlikėja pasakoja, kad jos muzikinį skonį formavo itin įvairios įtakos – nuo liaudies dainų mokymosi mokykloje iki popkultūros ir intelektualinio muzikinio pasaulio, o galiausiai – džazo, kuris tapo svarbia jos tapatybės dalimi. Būtent iš šio etapo natūraliai gimė sceninis vardas Jazzu, kuriam, kaip sako ji pati, „nebuvo jokio marketingo plano, tik draugiškas pokštas, meilė džazui ir prigijęs vardas, kurio niekas daugiau nebenorėjo paleisti“.
KŪRYBA PER SKAUSMĄ IR ŠVIESĄ
Didelė interviu dalis skirta kūrybos temai ir tam, kaip ji per dvidešimt karjeros metų transformavosi. Jazzu atvirai kalba apie tai, jog ilgametis kūrybinis identitetas rėmėsi emociniu intensyvumu, dažnai kylančiu iš vidinių išgyvenimų, nes, pasak jos, „atsidarai stalčiuką skausmo ir išsitrauki, nes tu puikiai žinai, kaip tai veikia, ką tai reiškia ir kokią emocinę jėgą tai turi“. Tačiau šiandien ji ieško ir kuria iš kitokios energijos – šviesesnės, brandesnės, labiau atviros gyvenimo pilnatvei. Gimus vaikui Majui ji pradėjo matyti kūrybą ne tik kaip emocinio išsikrovimo formą, bet kaip sąmoningą, švelnų ir kartu gilią raišką, kurią galima kurti ne tik skausmo, bet ir ramybės būsenoje.
MOTINYSTĖ IR ASMENINIS LŪŽIS
Motinystė yra vienas ryškiausių punktų pokalbyje, atskleidžiantis Jazzu asmenybės ir kūrybos dimensijas. Ji neslepia, kad tapimas mama pakeitė ne tik jos kasdienybę, bet ir emocinį santykį su muzika, scena, karjera ir savimi. Kaip pati sako, „dabar suprantu, kad mano dainose yra daug ateities, jos gyvena toliau už mane ir nesibaigia ties šia diena“. Ši patirtis taip pat padėjo sumažinti perfekcionizmo ir lūkesčių spaudimą, atverdama kūrybos lengvumą, kuris anksčiau buvo retas.
DIDIEJI KONCERTAI SU SIMFONINIU ORKESTRU
Interviu metu Jazzu atskleidžia pasiruošimo procesą ypatingiems koncertams, kuriuose scenoje kartu su ja pasirodys šimtas muzikantų. Koncertų koncepcija „Jazzu +100“ yra laikoma vienu ambicingiausių projektų jos karjeroje, o pati Jazzu jį apibūdina kaip renginį, kuriame susitiks visi jos kūrybiniai laikotarpiai, skirtingi žanrai, emocinės patirtys ir simboliniai etapai. Ji sako, kad „tai nėra dar vienas koncertas, tai yra mano gyvenimo koncertas, tam tikras manifestas“. Programoje skambės ir naujos dainos, ir klasika tapę kūriniai, o jų aranžuotė skirta ne tik klausymui, bet ir patyrimui.
NAUJAS ALBUMAS „ALISA“ IR SENSORINIAI PROJEKTAI
Dar viena pokalbio tema – netrukus pasirodysiantis albumas „Alisa“, kuris, atlikėjos žodžiais, yra brandžiausias jos kūrybinis darbas iki šiol. Albume telpa tiek muzikinė, tiek asmeninė transformacija, o jo pavadinimas simboliškai susijęs su savotiška kelione tarp realybės ir vidinių pasaulių. Jazzu teigia, kad „tai muzika, skirta suaugusiems žmonėms, kuriems svarbus ne tik garsas, bet ir turinys“. Be to, kartu su albumu gimsta unikalus sensorinis projektas, kuriame muzika jungiama su kvapo patirtimis, kurias atlikėja suvokia kaip stiprų emocinį žmogaus atminties instrumentą.
PABAIGOS ŽINUTĖ
Pokalbio pabaigoje Jazzu klausytojams linki atsigręžti į save ir rinktis gyvenimą, paremtą vidiniu žinojimu, o ne išorinių lūkesčių triukšmu. Ji sako, kad „autentiškumas yra tikrasis kelias ir jis niekada nenuveda ne ten, kur turėtum būti“, todėl kviečia ne tik klausyti muzikos, bet ir pajusti ją kaip bendrą patirtį.
