Kultūros finansavimas Lietuvoje išlieka vienu svarbiausių iššūkių meno bendruomenei – daugybė vertingų meninių idėjų taip ir nepasiekia auditorijos dėl finansavimo trūkumo. Ar nauja iniciatyva „Art Capital“ gali padėti pakeisti šią situaciją? Apie meno finansavimą Lietuvoje, mecenatystės tradicijas ir privataus kapitalo galimybes prisidėti prie Lietuvos kultūros plėtros laidoje „Vilniaus ritmu“ diskutuoja vedėja Jūratė Pilibaitienė ir pašnekovai – fotografas, kultūros prodiuseris Jonas Staselis bei UAB „FAA Capital“ įkūrėjas ir vadovas Paulius Zujus. Pokalbyje aptariama, kaip kultūros ir verslo bendradarbiavimas galėtų atverti naujas galimybes kūrėjams ir užtikrinti ilgalaikį meno projektų finansavimą.
Kultūros finansavimas – daugiau nei pinigai projektams
Kultūra ir menas ne visada gali būti vertinami pagal tiesioginę finansinę grąžą. Kai kurios kūrybinės iniciatyvos generuoja pajamas ir prisideda prie ekonomikos augimo, tačiau yra ir tokių veiklų, kurių vertė atsiskleidžia per visuomenės tapatybę, kritinį mąstymą, savivertę ir kultūrinį augimą. Būtent todėl joms reikalingas papildomas finansinis palaikymas, mecenatystė ir ilgalaikiai sprendimai.
Jonas Staselis atkreipia dėmesį, kad kultūra nėra vien apsilankymas muziejuje, koncerte ar perskaityta knyga. Ji apima kur kas daugiau mūsų visuomenės gyvenimo sričių, todėl jos finansavimo klausimas negali būti sprendžiamas vien vertinant projektų ekonominį efektyvumą.
Pašnekovas taip pat pabrėžia, kad nuolatinis finansavimo ieškojimas kūrėjams kainuoja ne tik laiką, bet ir emocinius išteklius. Ypač sudėtingas tampa laukimo ir vertinimo procesas, kai menininkai susiduria su subjektyviais sprendimais ir neigiamais atsakymais. Ilgalaikis finansinis palaikymas leistų kūrėjams planuoti veiklą trejiems, penkeriems ar septyneriems metams į priekį, o ne kasmet pradėti viską iš naujo.
„Art Capital“ – naujas požiūris į meno ir kultūros finansavimą
Pokalbyje pristatoma Lietuvoje kuriama „Art Capital“ iniciatyva – neliečiamojo kapitalo fondas, skirtas privačioms ir nevyriausybinėms meno bei kultūros iniciatyvoms finansuoti.
Paulius Zujus pasakoja, kad mintis ieškoti kitokio finansavimo modelio kilo bendraujant su menininkais ir matant jų patiriamus sunkumus. Vietoj tradicinio mecenavimo, kai tiesiogiai skiriama parama konkrečiam projektui, pasiūlyta ieškoti tarpinio modelio, kuris sujungtų menininkus ir mecenatus per ilgalaikę finansinę struktūrą.
Neliečiamojo kapitalo principas grindžiamas tuo, kad sukauptas kapitalas išsaugomas ir investuojamas, o kultūros projektams finansuoti būtų skiriamas jo uždirbtas prieaugis. Tokiu būdu siekiama sukurti tęstinį finansavimo šaltinį, galintį veikti ilgą laiką.
Kaip pokalbyje aiškina Paulius Zujus: „Viskas gyvuoja taip ilgai, kol yra žmonių, kurie suinteresuoti tą palaikyti.“
Šiuo metu iniciatyva yra pradiniame analizės etape. Jos kūrėjai siekia išsiaiškinti tiek kultūros bendruomenės finansavimo poreikius, tiek potencialių mecenatų galimybes ir lūkesčius. Tik įvertinus abi puses bus galima aiškiau apibrėžti fondo veikimo modelį ir finansavimo apimtis.
Finansuoti ne tik projektą, bet ir galimybę augti
Vienas svarbiausių pokalbio klausimų – kokio finansavimo šiandien labiausiai reikia kultūros bendruomenei? Jono Staselio teigimu, tikslas nėra iš anksto nuspręsti, kurios meno sritys turėtų gauti didžiausią paramą. Pirmiausia būtina išgirsti pačius kūrėjus, organizacijas ir potencialius finansuotojus.
Pašnekovas išskiria svarbų skirtumą tarp trumpalaikės paramos konkrečiam projektui ir investicijos į ilgalaikį kūrybinės veiklos tęstinumą. Kaip jis vaizdžiai įvardija dabartinės sistemos problemą: „Finansuojama yra žuvis, o ne meškerė.“
Būtent šį principą „Art Capital“ iniciatyvos kūrėjai norėtų pakeisti. Finansavimas galėtų būti skiriamas ne tik vienam spektakliui, parodai ar kitam kūriniui, bet ir infrastruktūrai, patalpoms, apšvietimui, garso įrangai, komunikacijai bei kitoms priemonėms, kurios padėtų menininkams savarankiškai plėtoti veiklą.
Pavyzdžiui, jaunam teatrui galėtų būti padedama įsigyti reikalingą techninę įrangą, pasirūpinti pirmojo spektaklio pastatymu ir jo viešinimu. Taip būtų sukuriamos sąlygos atsirasti auditorijai, pritraukti žiūrovų ir ilgainiui užtikrinti didesnį veiklos savarankiškumą.
Jonas Staselis tokią investiciją į kultūrą lygina su investavimu į startuolius – svarbu ne tik padėti pradėti, bet ir suteikti pakankamai laiko bei priemonių pasiekti rezultatą. Juk tikrasis kultūros poveikis visuomenei ne visada atsiranda per vienerius ar dvejus metus.
Skaidrumas ir pasitikėjimas – būtinos fondo sąlygos
Ne mažiau svarbi pokalbio dalis skiriama finansavimo skaidrumui. Kaip užtikrinti, kad lėšos būtų paskirstomos objektyviai, o mecenatai ir visuomenė galėtų matyti, kaip naudojamas sukauptas kapitalas?
Paulius Zujus teigia, kad vienas iš numatomų principų – viešai pristatyti tiek finansavimą gaunančius projektus, tiek prie fondo prisidedančius žmones. Taip pat svarbu parodyti, kaip investuojamas kapitalas ir kaip generuojamas prieaugis, iš kurio vėliau būtų finansuojamos kultūros iniciatyvos.
Jonas Staselis kelia ir ekspertinio vertinimo klausimą. Jo nuomone, skaidrumas turi būti užtikrinamas ne tik viešinant galutinius finansavimo rezultatus, bet ir sudarant galimybę laiku sužinoti, kas vertina pateiktas paraiškas. Pokalbyje aptariama ir interesų konfliktų prevencija, ekspertų nepriklausomumas bei aiškios taisyklės projektų vykdytojams.
Mecenatystė Lietuvoje – tradicija, kuri dar tik auga
Pokalbis paliečia ir platesnį klausimą – koks šiandien yra Lietuvos verslo santykis su menu ir kultūra? Kas paskatina žmogų, sukūrusį sėkmingą verslą, dalį savo sukaupto kapitalo skirti veikloms, kurios nebūtinai atneš finansinės grąžos?
Paulius Zujus mano, kad tokį sprendimą pirmiausia lemia žmogaus vidinės vertybės. Noras dalintis, prisidėti prie visuomenės gerovės ir palaikyti prasmingas iniciatyvas tampa svarbia mecenatystės dalimi.
Jonas Staselis savo ruožtu primena, kad Lietuvoje mecenatystės tradicijai reikia laiko. Jis dalijasi patirtimi organizuojant tarptautinį fotožurnalistikos festivalį „Vilniaus fotografijos ratas“ ir pasakoja apie bendradarbiavimą su Danijos Orhuso žiniasklaidos ir fotožurnalistikos mokykla. Užsienio kolegos, supratę Lietuvos kultūros bendruomenės poreikį atkurti prarastas galimybes, sutiko atvykti skaityti paskaitų neatlygintinai.
Šią patirtį pašnekovas apibendrina prasmingu anglišku posakiu – „sharing is caring“. Dalijimasis ir noras padėti vieni kitiems, jo įsitikinimu, yra vertybės, kuriomis turėtų augti ir Lietuvos mecenatystės kultūra.
Ilgalaikis pokytis prasideda nuo pirmųjų žingsnių
Laidos pabaigoje pašnekovai grįžta prie „Art Capital“ iniciatyvos ateities. Fondas dar tik analizuoja kultūros lauko poreikius ir finansavimo galimybes, tačiau jo kūrėjai siekia sukurti modelį, kuris leistų kultūros projektams augti, stiprėti ir tęsti veiklą ilgą laiką.
Ar privatus kapitalas gali tapti svarbia Lietuvos kultūros finansavimo dalimi? Kaip paskatinti verslą aktyviau įsitraukti į mecenatystę? Ir ar pavyks pereiti nuo trumpalaikės paramos prie investicijų, kurios kuria ilgalaikį pokytį?
