Mažojo teatro naujas spektaklis „Tik aš viena pabėgau“ kviečia pažvelgti į pasaulį, kuriame net po apokalipsės gyvenimas nesustoja. Pagal dramaturgės Caryl Churchill pjesę sukurtas tragikomedijos spektaklis jungia kasdienybės absurdą, humorą ir rimtas šiuolaikinio pasaulio temas. Apie spektaklio kūrybinį procesą, muziką, choreografiją ir darbą su patyrusiais aktoriais laidoje „Labas, Vilniau!“ kalbėjosi vedėjas Timūras Augucevičius su Mažojo teatro kūrėjomis Monika Poderyte ir Sigita Juraškaite-Baužiene. Pokalbyje atskleidžiama, kaip gimė šis pastatymas, kokią reikšmę jame turi judesys ir muzika bei kodėl kūrybinėje komandoje svarbiausia pasitikėjimas ir laisvė kurti.

Pasaulio pabaiga, kurioje gyvenimas nesustoja

Pagal britų dramaturgės Caryl Churchill pjesę „Escaped Alone“ sukurtas spektaklis pasakoja apie keturias moteris, išgyvenusias pasaulio pabaigą. Jos lieka gyventi tarsi atskirame laiko rate, kuriame kasdienybė kartojasi, o prisiminimai, patirtys ir išgyvenimai susipina į savotišką dėlionę. Greta jų egzistuoja ir kitas pasaulis – pranašysčių, perspėjimų bei ateities įvykių nuojautų erdvė.

Monika Poderytė pasakoja, kad spektaklis sąmoningai jungia skirtingas nuotaikas ir žanrus. Tai tragikomedija, kurioje žiūrovas gali vieną akimirką juoktis, o kitą – visiškai kitaip pažvelgti į tai, kas vyksta scenoje. Apokaliptinis spektaklio fonas taip pat skatina prisiminti šiandienos aktualijas, geopolitinius įvykius ir karo temą.

Kūrėja pabrėžia, kad būtent tragikomedijos forma leidžia skirtingai interpretuoti matomus įvykius: vienam žiūrovui jie gali atrodyti juokingi, kitam – visiškai tragiški. Šis neapibrėžtumas ir tampa viena įdomiausių spektaklio savybių.

Muzika, choreografija ir judesys – skirtingos vieno pasakojimo dalys

Spektaklio kūrybiniame procese svarbi ne tik aktorių vaidyba, bet ir muzika bei judesys. Monika Poderytė šiame pastatyme kuria muziką, o Sigita Juraškaitė-Baužienė rūpinasi choreografija. Nors tradicinio šokio spektaklyje nėra daug, judesys tampa svarbia pasakojimo dalimi.

Sigita pasakoja, kad ieškoma skirtingų judesio kokybių: vienur siekiama natūralumo ir organiško ryšio su tekstu, kitur sąmoningai kuriamas absurdiškumas, kai žiūrovas negali iki galo suprasti, kodėl personažas elgiasi būtent taip. Judesys padeda atskleisti veikėjų būsenas, kurti jų charakterius ir išryškinti ribą tarp tikrovės bei vaizduotės.

Ypač įdomus tampa darbas su vyresnio amžiaus aktoriais, kuriems scenoje tenka įkūnyti dar senesnius personažus. Choreografė prisimena, kad prieš prasidedant repeticijoms jai buvo kilę klausimų, kaip pavyks aktorius įtraukti į fizinius judesio ieškojimus. Tačiau realybė nustebino.

„Jie visi yra jaunatviški ir straksi kaip stirnaitės“, – apie aktorius pasakoja Sigita.

Kūrėjos pabrėžia, kad amžius scenoje neturėtų tapti apribojimu. Vyresni aktoriai turi didžiulę profesinę, fizinę ir gyvenimišką patirtį, kurią gali perteikti judesiu, pauzėmis, pasirinkimais ir savo buvimu scenoje.

Kūrybinė komanda, kurioje svarbiausia pasitikėjimas

Pokalbyje nemažai dėmesio skirta ir tam, kaip gimsta spektaklis bei kokią reikšmę jo rezultatui turi tarpusavio pasitikėjimas. Monika Poderytė pasakoja, kad su režisieriumi ir scenografu Artūru Areima dirba jau beveik dešimtmetį. Per šį laiką susiformavo kūrybinis ryšys, leidžiantis komandos nariams laisvai siūlyti idėjas, diskutuoti, nesutikti ir ieškoti geriausių sprendimų.

Kūrėja vertina tai, kad režisierius pasitiki savo komanda ir leidžia kiekvienam įnešti dalį savęs. Muzika, choreografija, aktorių darbas ir kiti sceniniai elementai nėra atskiros detalės – jie susijungia į vieną visumą.

Pasak Monikos, ilgalaikis bendradarbiavimas suteikia galimybę geriau suprasti vieniems kitus, numatyti kolegų poreikius ir lengviau spręsti kūrybinius iššūkius. Tokia komanda tampa ne tik profesionalų grupe, bet ir žmonėmis, kurie vieni kitus palaiko viso proceso metu.

Teatras kaip profesinis pasirinkimas ir nuolatinis atradimas

Laidoje viešnios taip pat prisiminė savo profesinio kelio pradžią. Sigita Juraškaitė-Baužienė pasakojo, kad šokti pradėjo dar vaikystėje, būdama penkerių metų. Nors augo Šilutėje ir iš pradžių neturėjo daug galimybių susipažinti su profesionalaus šokio pasauliu, noras tapti šokėja lydėjo ją nuo mažens. Vėliau ji pasirinko studijas Klaipėdoje, o paskui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Monika Poderytė savo kūrybinį kelią sieja su muzikalumu šeimoje, muzikos mokykla ir vaikystėje lankytais teatro būreliais. Nors iš pradžių svarstė ir kitokias profesines kryptis, galiausiai pasirinko aktorystę. Ji atvirai kalba ir apie šios profesijos neapibrėžtumą: aktorystės studijas baigia daug žmonių, tačiau galimybę dirbti teatre gauna ne visi. Todėl svarbūs tampa ne tik atkaklus darbas ir noras kurti, bet ir sutiktos asmenybės, atsiradusios galimybės bei sėkmė.

Premjera – tik viena spektaklio gyvenimo pradžios stotelė

Dar viena pokalbio tema – pasiruošimas premjerai ir tai, kaip spektaklis keičiasi susitikęs su žiūrovais. Monika pasakoja, kad intensyvus kūrybinis procesas prasidėjo rugsėjo pabaigoje. Nors norėtųsi daugiau laiko repeticijoms, kūrybai ir medžiagos apmąstymams, šiuolaikiniame teatro procese dažnai tenka dirbti sparčiai.

Prieš premjerą komanda turi ir bendrą ritualą – kelias minutes pabūti kartu, pasiklausyti pasirinkto muzikos kūrinio, susikibti rankomis ir apsikabinti. Tai galimybė trumpam sustoti, susitelkti ir pajusti, kad visi yra vienos kūrybinės visumos dalis.

Vis dėlto Monika primena, kad premjera nebūtinai yra galutinė spektaklio versija. Pirmieji pasirodymai dažnai būna kupini jaudulio, techninių netikėtumų ir noro viską atlikti kuo geriau. Tik vėliau, aktoriams ir komandai įgavus daugiau ramybės, spektaklis gali atsiskleisti dar laisviau.

„Šiame procese iš naujo atradau teatro širdį.“, – apie darbą su vyresniais aktoriais ir jų atsidavimą kalba Monika Poderytė.

Naujasis Mažojo teatro spektaklis „Tik aš viena pabėgau“ kviečia pažvelgti į pasaulį per tragikomedijos prizmę, ieškoti juoko ten, kur jo galbūt nesitikėtume, ir susimąstyti apie tai, kas išlieka net tada, kai, atrodo, viskas baigiasi.