Vilniaus istorija slepia daugybę išskirtinių vietų, o viena jų – Profesorių namas Vilniuje, Tauro gatvėje. Šiame istoriniame pastate gyveno žymūs Lietuvos literatūros ir akademinio pasaulio atstovai – Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kitos iškilios asmenybės. Čia kūrėsi ne tik jų profesinis, bet ir asmeninis gyvenimas, vyko draugystės, diskusijos ir svarbūs istoriniai įvykiai. Šiandien Profesorių namas yra muziejinė erdvė, kurioje saugomi autentiški rašytojų kambariai, pristatoma „Dievų miško“ istorija ir kviečiama iš arčiau pažinti Lietuvos kultūros paveldą.

Nuo prabangaus daugiabučio iki Profesorių namų

Profesorių namo istorija prasidėjo dar 1938 metais, kai inžinierius Davydas Štrūgacas užsakė architektui Mizei Holcmanui parengti reprezentacinio daugiabučio projektą. Iš pradžių pastatas nebuvo numatytas universiteto profesoriams – butus planuota nuomoti miesto gyventojams.

Situacija pasikeitė Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą ir į sostinę perkeliant Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą iš Kauno. Atsirado poreikis pasiūlyti atvykstantiems profesoriams jų socialinį statusą atitinkančią gyvenamąją vietą. Taip pastate įsikūrė Lietuvos intelektualai, tarp jų – Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti žinomi to meto žmonės.

Kaimynystė, draugystės ir skirtingi charakteriai

Vienas įdomiausių Profesorių namo istorijos aspektų – čia gyvenusių žmonių tarpusavio santykiai. Pasak Miglės Baltrukevičienės, Balys Sruoga ir Vincas Krėvė-Mickevičius buvo artimi draugai. Juos siejo bendras pomėgis žaisti šachmatais, o didžiosios šventės dažnai tapdavo proga susitikti ir praleisti laiką kartu.

Išlikusiuose prisiminimuose namas apibūdinamas kaip viena didelė bendruomenė. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė yra pasakiusi, kad „visas namas buvo kaip viena šeima“. Vis dėlto artima kaimynystė nereiškė, kad visi gyventojai sutardavo visais klausimais. Skyrėsi jų politinės pažiūros, charakteriai ir pasaulėžiūra.

Profesorių namas saugo ir gerokai skaudesnių istorijų. Antrojo pasaulinio karo metais čia gyvenę žmonės prisidėjo prie žydų gelbėjimo. Pasitelkiant vadinamąją tarnų laiptinę ir padirbtus dokumentus, buvo padedama žmonėms ištrūkti iš pavojingų situacijų. Šios istorijos primena, kad pastatas buvo ne tik intelektualų gyvenamoji vieta, bet ir svarbių istorinių įvykių liudininkas.

Vincas Mykolaitis-Putinas: disciplina, muzika ir dvasios aristokratija

Didelė pokalbio dalis skiriama Vincui Mykolaičiui-Putinui ir jo gyvenimui Profesorių name. Muziejininkė pasakoja, kad profesorius turėjo itin disciplinuotą dienotvarkę. Didžiąją dienos dalį skirdavo darbui, o kūryboje nesikliovė vien įkvėpimu.

Jo požiūrį į kūrybą atspindi mintis: „Jeigu lauksi įkvėpimo, nieko dar nesulauksi ir reikia labai disciplinuotai ir nuolatos dirbti.“

Nors Mykolaitis-Putinas buvo gana uždaras, nemėgo didelių susibūrimų ir retai kviesdavosi svečių, jo asmenybė buvo išskirtinė. Jis vertino elegantišką aprangą, domėjosi muzika, kolekcionavo patefono plokšteles, mokėjo groti pianinu. Pasak Miglės Baltrukevičienės, profesorius niekada negailėjo pinigų dviem dalykams – drabužiams ir muzikos plokštelėms.

Pokalbyje atskleidžiamos ir žaismingesnės jo gyvenimo detalės. Pavyzdžiui, Mykolaitis-Putinas pasižymėjo itin jautria uosle ir net pagal kvapus gebėdavo atpažinti, kurie kaimynai yra namuose, o kurie ką tik išėjo. Pasakojama ir apie jo mandagų, bet nepamirštamą pokalbį su kaimyne, kuri anksti rytais daužydavo kilimus ir trukdydavo profesoriui miegoti.

Autentiški kambariai ir „Dievų miško“ istorija

Šiandien lankytojai Profesorių name gali išvysti autentiškas memorialines erdves. Vinco Mykolaičio-Putino bute išlikę trys kambariai – svetainė, darbo kabinetas ir miegamasis. Jie leidžia susidaryti įspūdį, kokioje aplinkoje gyveno ir kūrė vienas žymiausių Lietuvos rašytojų.

Čia taip pat veikia paroda, skirta Balio Sruogos kūrinio „Dievų miškas“ parašymo ir redagavimo istorijai. Lankytojai gali susipažinti su kūrinio keliu nuo pirmojo rankraščio iki cenzūros proceso, sužinoti, kokios teksto dalys buvo keičiamos ir kodėl.

Muziejus, kuriame istorija tampa gyva

Profesorių namas šiandien yra aktyvi kultūrinė ir edukacinė erdvė. Čia organizuojamos ekskursijos apie pastato architektūrą, jo gyventojus ir konkrečias istorines asmenybes, rengiami knygų pristatymai, poezijos ir meno renginiai.

Didelis dėmesys skiriamas ir skirtingo amžiaus lankytojams. Vaikams siūloma mokytis kurti istorijas, vyresniems moksleiviams – atrasti poetą savyje ir išbandyti eilėraščių kūrimą. Viena naujesnių edukacijų „Dėti į stalčių: cenzūra sovietmečio Lietuvoje“ kviečia patiems išbandyti cenzoriaus vaidmenį ir suprasti, kaip veikė spaudos kontrolė sovietmečiu.

Profesorių namas atviras įvairiems lankytojams – nuo darželinukų ir moksleivių iki suaugusiųjų bei trečiojo amžiaus universiteto bendruomenės.

Šis pokalbis primena, kad miesto istoriją kuria ne vien architektūra ar svarbūs istoriniai įvykiai. Ją sudaro ir žmonių kasdienybė, jų pasirinkimai, draugystės, kūryba bei prisiminimai. Profesorių namas leidžia visa tai atrasti iš arti ir dar kartą pažvelgti į Vilnių kaip į miestą, kuriame kiekvienas istorinis pastatas gali papasakoti ne vieną nepaprastą istoriją.