Rugsėjo 1-oji – šventė, simbolizuojanti naują pradžią mokiniams, mokytojams, tėvams ir visai visuomenei. Tačiau kartu ji primena ir neišspręstus Lietuvos švietimo sistemos klausimus: kokios krypties laikomės, ar turime ilgalaikę viziją, kodėl mokytojo profesija vis dar susiduria su prestižo problema ir ar nuolatinės reformos labiau padeda, ar trukdo?

„Vilniaus ritmu“ laidoje diskutuojama su dviem ryškiomis švietimo bendruomenės atstovėmis – edukologe, Seimo nare, prof. habil. dr. Vilija Targamadze ir privataus aukštojo mokslo institucijų grupės (SMK, VKK, KSU) vadove Gabija Skučaite. Jas kalbina žurnalistė Jūratė Pilibaitienė.

Tai ne tik akademinis pasvarstymas, bet ir gyva diskusija apie tai, kodėl Lietuvoje švietimo sistema išlieka fragmentuota, kodėl politiniai pokyčiai nuolat išbalansuoja reformas, bei kokius sprendimus mato ekspertai.

Švietimo vizija ir reformų chaosas.

Profesorė Vilija Targamadzė pabrėžia, kad Lietuva iki šiol neturi aiškaus susitarimo dėl švietimo sistemos krypties. Estija, kurios švietimo sistema dažnai minima kaip pavyzdys, sugebėjo sutarti dėl bendros vizijos ir jos laikosi, o Lietuvoje kiekviena nauja valdžia keičia kryptį, palikdama sistemą be tvaraus pagrindo.

Valstybinio ir privataus sektoriaus santykiai.

Vietoje bendradarbiavimo dažnai matomas supriešinimas – universitetai konkuruoja su kolegijomis, valstybinės institucijos su privačiomis. Pasak pašnekovių, tokia konfrontacija mažai tautai yra pražūtinga – būtina mokytis bendradarbiauti ir jungti jėgas, o ne siekti persvaros.

Mokytojų trūkumas ir prestižo klausimas.

Diskutuojama apie tai, kas iš tikrųjų daro pedagogo profesiją prestižine – ar atlyginimai, ar visuomenės pagarba, ar paties mokytojo autoritetas ir pašaukimas. Kodėl jauni mokytojai dažnai palieka mokyklą jau po kelerių metų darbo? Kokią įtaką tam daro mokyklų kultūra, biurokratijos našta, pagalbos trūkumas ir mikroklimatas?

Aukštojo mokslo ateitis.

Gabija Skučaitė akcentuoja tarptautiškumo didėjimą ir globalių procesų įtaką Lietuvos aukštajam mokslui. Tai vienu metu yra ir galimybė, ir iššūkis – kaip pritraukti tarptautinius studentus, bet kartu išsaugoti lietuvišką tapatybę, kalbą ir unikalią akademinę kultūrą.

Technologijos ir dirbtinis intelektas.

Abi pašnekovės sutaria, kad DI ir naujosios technologijos ugdyme turi būti priemonė, o ne tikslas. Jos gali padėti personalizuoti mokymąsi, palengvinti procesus, bet taip pat kelia pavojų mąstymo regresui, jeigu tampa pagrindiniu žinių šaltiniu. Kaip išlaikyti balansą tarp technologijų naudojimo ir kritinio mąstymo ugdymo?

Reformų stabilumas ir sistemos tvarumas.

Didžiausia švietimo sistemos problema – nuolatiniai pokyčiai be ilgalaikės krypties. Profesorės žodžiais, tokia praktika virsta ne reformomis, o „pražanga ir net nusikaltimu švietimo sistemai“, nes dėl to prarandama pasitikėjimas egzaminais, ugdymo turiniu ir visa sistema.

Šis pokalbis – tai bandymas atvirai pažvelgti į Lietuvos švietimo realybę: be užuolankų kalbama apie problemas, bet kartu ieškoma kelių į priekį. Ar Lietuva pajėgi susitarti dėl bendros švietimo vizijos? Kaip užtikrinti, kad mokytojo darbas taptų garbingas ir prasmingas ne tik žodžiais, bet ir realybėje? Ką turėtume išmokti iš kitų šalių patirčių ir kaip integruoti inovacijas nepametant vertybinio pagrindo?