Laidoje „Sėkmės kaina“ vedėja Svajūnė Marcinkevičienė kalbina vieną ryškiausių Lietuvos operos solisčių Viktoriją Miškūnaitę – moterį, kurios balsas skamba didžiosiose scenose, tačiau šiandien ji drąsiai kalba apie tai, ką reiškia būti menininke pasaulyje, kur vertybės keičiasi greičiau nei muzikinės mados.
Apie kūrybą, kuri vis labiau primena sistemą
Viktorija – dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatė, daugiau nei penkiolika metų dainuojanti Lietuvos ir užsienio scenose. Tačiau, pasak jos, vien talento šiandien nebepakanka:
„Dabar jau nebeužtenka patirties, profesionalumo ar įdirbio. Atsirado nauji kriterijai – svarbiau būti baltu lapu, su kuriuo kiti gali dirbti, nei turėti savo braižą.“
Menininkė atvirai kalba apie pokyčius operos pasaulyje – nuo režisierių dominavimo iki to, kad solistas tampa tik „tobulu instrumentu“, bet nebe kūrėju. „Aš jaučiuosi kaip teptukas, o ne kaip dailininkas“, – sako Viktorija.
Jaunystės kultas ir grožio standartų spaudimas
Pokalbyje atsiskleidžia ir dar viena sėkmės kaina – fizinė bei psichologinė. Grožio standartai, pasak Viktorijos, šiandien pasiekė operos sceną taip pat, kaip ir mados podiumus:
„Ne tik balsas turi būti tobulas – kūnas, veidas, visa išvaizda turi atitikti modelių standartus. Žinau kolegių, kurios negavo vaidmenų vien dėl svorio.“
Ji atvirai pasakoja, kaip tenka atsisakyti maisto net per šventes, kai artėja koncertai: „Bus Statkevičius pasiuvęs suknelę, o tu per Kūčias sėdi ir žiūri į kūčiuką, bet jo nevalgai, nes turi tilpti į sceninę suknelę.“
Tarp scenos ir šeimos – kaina, kurios nemato publika
Viktorija neslepia: motinystė ir šeima jai visada buvo aukščiau už tarptautinę karjerą.
„Aš ne karjerai paukojau šeimą, o karjerą – dėl šeimos. Atsisakiau daug pasiūlymų užsienyje, nes turėjau likti Lietuvoje su vaiku.“
Šis pasirinkimas, pasak solistės, nebuvo lengvas – bet būtinas. Nes, kaip ji sako, „šeima yra didžiausia vertybė, net jei tai kainuoja profesionalius aukštumas“.
Amžius, socialiniai tinklai ir menininko išlikimas
Kalbėdama apie šių dienų realijas, Miškūnaitė pastebi paradoksą – brandi patirtis scenoje vis dažniau vertinama mažiau nei jaunystė.
„Staiga mano patirtis tapo minusas. Sakoma – tu per daug žinai, per daug reikalauji, turi savo nuomonę.“
Be to, dabar menininkas turi būti matomas ne tik scenoje, bet ir internete. „Socialiniai tinklai tapo privalomi. Tu turi maitinti publiką – ne tik balsu, bet ir savo kasdienybe,“ – sako Viktorija.
Naujos kūrybos formos ir saviraiškos paieškos
Trūkstant saviraiškos tradicinėje scenoje, solistė atrado naują kūrybinį kelią – bendradarbiavimą su juvelyrikos kūrėjais.
Ji sukūrė papuošalų kolekciją „Mano“ su perlais ir deimantais – simbolinį ryšį tarp moteriškumo, elegancijos ir sceninės jėgos. „Norėjau, kad tai būtų ne vien bižuterija, o palikimas dukrai,“ – dalijasi ji.
Apie sėkmės prasmę ir laikinumą
Laidos pabaigoje Viktorija prisipažįsta tapusi filosofiškesnė:
„Aš mažiau kovoju, daugiau apkabinu gyvenimą. Nebereikia niekam nieko įrodinėti. Svarbiausia – mėgautis čia ir dabar.“
Ir turbūt šioje frazėje telpa visa laidos esmė – tikroji sėkmės kaina dažnai nėra matoma scenoje. Ji slypi pasirinkimuose, kurių kartais niekas net nepastebi.
