Laidoje „Sėkmės kaina“ vedėja Svajūnė Marcinkevičienė kalbina Eglę Jackaitę – dviejų talentingų sūnų mamą, žinoma Lietuvos teatro aktorą, suvaidinusi daugybę ryškių ir charakteringų vaidmenų teatro scenoje. Taip pat  ji atliko ne vieną svarbų ir reikšmingą vaidmenį ir Lietuvos kine, vaidino populiariuose Lietuvos serialuose. Už Marijos Egiptietės vaidmenį Oskaro Koršunovo spektaklyje „Šventoji“ nominuota auksiniam scenos kryžiui, tai vienas ryškiausių ir stipriausių E. Jackaitės vaidmenų kine. Eglė taip pat daugybę metų dėsto aukštojoje mokykloje, veda įvairius renginius, asmenines šventes, taip pat ji yra „Pagalbos moterims linija“ savanorė. Vienas iš jai pačiai brangiausių projektų, kuris papirko daugelio širdis yra poezijos ir muzikos projektas “Jausmų džiazas”.

Apie juoką, kuris gydo

Eglė šiuo metu vaidina „Domino“ teatre komedijoje „Mama mūsų lovoje“, kur lengvas humoras tampa būdu kalbėti apie tai, kas paprastai nutylima. Pasak aktorės, šis spektaklis – tarsi atsvara mūsų uždarumui, gebėjimui slėptis po kaukėmis. „Mes nebeturim laiko juokui, net laiko tylai. Viskas lekia tokiais tempais, kad pamirštam pasijuokti iš širdies,“ – sako ji.

Eglė tiki, kad juokas turi būti tikras – be patyčių ir įžeidimų. „Man nepatinka juokas, kai norima įgelti. Tikras juokas išlaisvina, o ne žeidžia.“ Scenoje ji atranda džiaugsmą, kylantį iš paprastų dalykų – iš to, kad gali juoktis kartu su kolegomis, net po ilgos dienos repeticijų. „Tas, kuris moka prajuokinti, yra labai vertingas žmogus,“ – šypsosi aktorė, pabrėždama, jog šiandien, kai visi skubame, juokas tampa prabanga, kurią verta branginti.

„Šventoji“ – spektaklis, kuris apnuogino sielą

Vienas reikšmingiausių Eglės kūrybinių etapų – spektaklis „Šventoji“, pastatytas su režisieriumi Oskaru Koršunovu. Už šį darbą ji buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Tai kūrinys, jungiantis meną ir asmeninį išgyvenimą. „Aš scenoje tampu nuogesnė, negu įmanoma būti. Tik būdama iki galo atvira galiu pažadinti žiūrovo sielą,“ – sako Eglė.

Šis spektaklis, paremtas Vidmantės Jasukaitytės kūriniu „Marija Egiptietė“, yra meninis, dokumentinis ir terapinis. Eglės pasakojimas apie save susipina su romano motyvais, o jos išgyventas skausmas tampa visų istorija. „Kai žmonės po spektaklio mane apkabina ir verkia – jie verkia ne dėl manęs, o dėl savęs. Jie atpažįsta mano istorijoje savo pačių žaizdas,“ pasakoja aktorė.

Eglė sako, kad „Šventoji“ jai kainavo brangiau už bet kokį apdovanojimą. „Ten esu aš, ta, kuri galbūt norėtų pasislėpti. Bet einu drąsiai, kad mane sušaudytų, ir nebijau. Kai nebijai atsimušti į dugną, supranti, kad tai –-tikras gyvenimas.“

Motinystė – didžiausias vaidmuo

Eglės gyvenimo šviesoje ryškiausiai spindi jos sūnūs – režisierius Jokūbas Brazys ir jauniausiasis Elijas Malinauskas, kuris šiuo metu mokosi ir žaidžia krepšinį JAV. „Mano vizitinė kortelė – ne vaidmenys, o mano vaikai,“ – sako ji. Motinystė Eglės gyvenime visada buvo aukščiau už profesiją. „Aš jų nesisavinau. Gal jie ir tapo asmenybėmis todėl, kad visada turėjo laisvę būti savimi. Man buvo svarbu juos laiminti, o ne valdyti.“

Eglė pasakoja, kaip dažnai su sūnumis kalbasi apie kūrybą ir gyvenimą. Jokūbas jai – autoritetas, su kuriuo aptaria kiekvieną svarbų sprendimą scenoje. „Jis man pasakė: mama, pasiduok – ir tu laimėsi. Tie žodžiai man buvo kaip gydantis vanduo,“ – prisimena aktorė.

Ji atvira – jos sėkmė scenoje ir vaikų pasiekimai yra viena kitos tąsa. „Šiandien mano profesinis kelias ir jų laimės yra susipynę. Esame komanda, pasitikime vienas kitu, ir tai yra didžiausia dovana.“

Tylos terapija ir tikėjimo galia

Po įtemptų repeticijų ir 22 spektaklių per mėnesį Eglė ramybę atranda ten, kur tylu – vienuolynuose. „Kai pabūni tyloje su Dievu, viskas sustoja – skausmas, triukšmas, mintys. Tu vėl pajunti, kas iš tikrųjų esi.“ Ji sako, kad tikėjimas yra jos gyvenimo pamatas. „Mano stiprybė yra tikėjimas. Tikėjimas Dievu, žmonėmis, savimi. Be jo nebūtų nei vilties, nei šviesos.“

Vienuolynuose Eglė atranda kokybišką laiką sau – tokį, kurį vadina „sielos poilsiu“. Ten, pasak jos, laikas nustoja bėgti. „Kai atsisėdi prie žvakių, girdi tylą. Ji kalba garsiau už visus potyrius. Tada supranti, kad viskas, ką turi, yra dovana.“

Apie savanorystę ir klausymosi meną

Jau daugiau nei dešimt metų Eglė savanoriauja Pagalbos moterims linijoje. Tai veikla, kuri, anot jos, pakeitė ne tik požiūrį į kitus, bet ir į save. „Išmokau klausytis, nepatarti, neteisti. Tiesiog būti šalia – tai jau labai daug,“ – sako ji.

Eglė pabrėžia, kad kiekvienas žmogus, su kuriuo kalbasi, yra mokytojas. „Klaidų nėra, yra tik pamokos. Kol esam gyvi, turim šansą būti geresni,“ – priduria aktorė. Savanorystė jai – tai kasdienis priminimas, jog empatija ir atjauta turi didesnę galią nei bet kokia scena.

Gyvenimo šviesa – meilėje

Laidos pabaigoje Eglė linki paprasto, bet esminio dalyko – meilės. „Mylėkim save ir šalia esantį, net tą, kurį sunku suprasti. Mes gimėm iš meilės ir dėl meilės – todėl dalinkim šviesą,“ – sako ji.

Eglė tiki, kad tik meilė ir tikrumas suteikia gyvenimui prasmę. „Laikas yra pats brangiausias turtas. Jis negrįžta. Todėl kiekviena diena turi būti dovana – dėkingumo ir šviesos kupina akimirka.“

Tai jautrus, šiltas ir atviras pokalbis apie tai, kokia iš tiesų yra sėkmės kaina – kai laimėjimai matuojami ne apdovanojimais, o gebėjimu išlikti žmogumi.