„Labas, Vilniau!“ laidos vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina aktorių, rankų šešėlių teatro „Budrugana Lietuva“ vadovą bei meno erdvių V18 įkūrėją Martyną Tomą Gucevičių. Pokalbis atveria kūrėjo pasaulį – nuo ankstyvo ryto kelionės per apsnigtą Vilnių iki pasakojimų apie teatrą, edukaciją, kūrybos pradžią ir bendruomenę.

Laidos pradžioje svečias prisipažįsta: „Kadangi esu gimęs gruodžio 24 dieną, tai visuomet laukdavau žiemos, laukdavau didelio šalčio, sniego.“

Apie festivalį „Atvira scena“

Pokalbis išsamiai pristato artėjantį festivalį „Atvira scena“, kuris šiemet vyks jau trečią kartą, o jo programoje – tarpdisciplininiai darbai, šokio spektakliai, edukacijos ir susitikimai su kūrėjais. Martynas džiaugiasi, kad festivalis kasmet ryškėja, stiprėja ir tampa vis svarbesne platforma jauniems menininkams.

Kaip sako pašnekovas: „Šiais metais mūsų festivalį atidarys du užsienio kūrėjai – prancūzė ir pietų korėjietis. Nusimato labai įdomi programa, ypač daug šokio.“

Festivalio renginiai suplanuoti iki gruodžio vidurio – žiūrovai kviečiami tiek į vakaro spektaklius, tiek į paskaitų ciklą, orientuotą į pradedančius kūrėjus. Čia aptariama, kaip ieškoti finansavimo, kaip komunikuoti kūrybą socialiniuose tinkluose neturint biudžeto, ir kaip jauni menininkai gali rasti atramos taškus kultūros lauke.

Meno erdvės V18 – nuo repeticijų vietos iki kūrėjų namų

Martynas pasakoja, kaip gimė meno erdvės V18 idėja ir kokį kelią teko nueiti, kol ši erdvė tapo svarbia scena įvairių sričių kūrėjams. Erdvę įkūrė penki aktoriai – daugiausia šešėlių teatro profesionalai, grįžę po studijų ir stažuočių.

„Mums iš pradžių reikėjo vietos, kur galėtume repetuoti. Gavom erdvę, bet po keleto metų supratom, kad reikia kurti savą vietą“, – prisimena Martynas.

Šiandien V18 – tai kamerinė, jauki vieta Antakalnyje, kurioje vyksta spektakliai, festivaliai, edukacijos vaikams bei suaugusiesiems. Svečias atskleidžia, kad pritraukti publiką nėra lengva, tačiau atradę šešėlių teatrą žmonės dažnai sugrįžta.

Šešėlių teatras – menas, kuris užburia ir vaikus, ir suaugusius

Didelė pokalbio dalis skirta šešėlių teatro specifikai. Ši meno forma Lietuvoje vis dar nišinė, tačiau dėl savo paprastumo ir vizualinės magijos itin patraukli vaikams. Martynas pabrėžia, kad šešėlių teatras nėra tik žaidimas – čia reikalinga meistrystė, rankų lankstumas, šviesos valdymas ir nuolatinė praktika.

„Vaikai yra patys tikriausi kritikai. Jei jiems nepatinka, jie tai pasako garsiai. O jei patinka – emocijos veriasi didelės“, – dalijasi patirtimi svečias.

Jų trupė kuria spektaklius įvairaus amžiaus auditorijai – nuo kūdikių iki jaunų suaugusiųjų, o šiuo metu vyksta kūryba apie autizmo temą, siekiant jautriai ir atsakingai atskleisti šią patirtį jaunajai auditorijai.

Pašnekovo kelias į teatrą

Vienas įdomiausių pokalbio aspektų – Martyno kelionė į šešėlių teatrą, kuri prasidėjo dar vaikystėje, mamos iniciatyvos dėka. Aktorius juokauja, kad du kartus mama „prievarta“ pastūmėjo jį ten, kur jis iš tiesų turėjo būti.

„Aš nežinojau, kas tas šešėlių teatras, kas ta Klaipėda… Bet įstojau. O kai įstoji – tu turi tą vietą. Ir likau“, – prisimena jis.

Stažuotės Sakartvele ir Japonijoje, ilgi repeticijų metai, bendraminčių komanda ir noras kurti meną be dirbtinių dekoracijų nulėmė jo profesionalų kelią. Šiandien Martynas – ne tik aktorius, bet ir teatro vadovas, organizatorius ir edukatorius.

Kasdienybės realybė – kelionės, repeticijos, bendruomenė

Nors šešėlių teatras scenoje atrodo tarsi lengva magija, pašnekovas primena, kad tai – ilgo ir labai realaus darbo rezultatas. Spektakliai kartais prasideda dar prieš aušrą, keliaujant į regionus, statant ir griaunant dekoracijas, vedant edukacijas. Tačiau būtent žiūrovų emocijos komandos narius vėl ir vėl sugrąžina į sceną.

„Jeigu per tiek metų neišsibėgiojom, tikriausiai esame jau tapę šeima“, – šypsosi Martynas.

Kviečiame klausyti

Laida kupina atvirų pasakojimų, jautrių istorijų, praktinių patarimų ir teatrinės magijos. Pokalbis įkvepia ne tik tuos, kurie domisi teatru, bet ir visus, kuriems artima kūryba, bendruomenė ir menas, gimstantis iš paprastų dalykų – rankų, šviesos ir žmonių atsidavimo.