„Sėkmės kaina“ laidos vedėja, komunikacijos ekspertė Svajūnė Marcinkevičienė kalbina išskirtinę viešnią – Sveikuolių sąjungos narę, lektorę, stovyklų šeimoms ir paaugliams organizatorę, vegetariško restorano „Holigans“ vadovę bei trijų vaikų mamą Eglę Kislovski. Pokalbis atveria ne tik sąmoningos mitybos temą, bet ir gilesnius sluoksnius – kaip maistas veikia žmogaus būseną, kaip formuojame savo vaikų pasaulį, kokius santykius kuriame šeimose ir kokią atsakomybę nešame už savo pasirinkimus. Eglė kalba nuoširdžiai, paprastai ir tuo pačiu filosofiškai, o jos žodžiai kviečia stabtelėti ir permąstyti tai, ką dažnai darome automatiškai.
Sveika gyvensena ir tikroji „kaina“
Pokalbis pradedamas klausimu, kurį sau užduoda daugelis: ar šiandien gyventi sveikai iš tiesų yra prabanga? Eglė čia siūlo žiūrėti ne į finansus, o į žmogaus vidinę nuostatą. Ji pastebi, kad dažnas žodis „brangu“ ar „prabrangu“ iš karto sukelia mintis apie sunkumą, todėl kartais patys sau suformuojame kliūtis:
„Man atrodo, kai mes sakome žodį brangiai, tai jis truputį asocijuojasi su žodžiu sunku. Sunku, brangu yra sunku.“
Ji paaiškina, kad sveikai gyventi brangiau kainuoja ne pinigų prasme, o dėmesio, laiko ir sąmoningumo. Dažnai žmonėms paprasčiau nieko nekeisti, nes įpročiai tampa patogia zona, o galvojimas apie sudėtis ar maisto kokybę reikalauja pastangų.
„Žmonės ką renkasi? Negalvoti“, – sako ji, ir šie žodžiai taikliai apibūdina bendrą tendenciją vengti atsakomybės už savo kasdienius pasirinkimus.
Restorano misija – ne tik maistas, bet ir sąmonės ugdymas
Eglė atvirai dalijasi, kaip sudėtinga šiandien išsilaikyti restoranų rinkoje, ypač kai atsisakai alkoholio ir orientuojiesi ne į masinę, o į vertybinę auditoriją.
„Kiekvieną dieną vyksta kova už būvį. Ir aš kiekvieną dieną savęs paklausi: ar tikrai noriu tai daryti?“ – prisipažįsta ji.
Tačiau „Holigans“ nuo pat pradžių buvo daugiau nei verslas. Tai vieta, kurioje norima parodyti, kad pilnavertė mityba gali būti skani, kokybiška ir atverianti pojūčius, o ne tik eilinis patiekalas lėkštėje. Jie renkasi produktus, kurie augina žmogų, o ne jį slopina, vengia agresyvių skonio stipriklių ir moko žmones atrasti natūralų skonį.
Vaikai ir paauglystė – dvylikos metų rezultatas
Antroje laidos dalyje Eglė Kislovski pasineria į temą, kurią puikiai išmano – vaikų ir paauglių santykiai šeimoje. Ji skaito paskaitas, organizuoja ir veda stovyklas, dirba su mokyklomis ir tėvais, todėl jos įžvalgos ypač vertingos.
„Paauglystė yra rezultatas mūsų įdirbio santykiuose su vaikais“, – pabrėžia ji, atkreipdama dėmesį, kad paauglystės audras dažnai sukuriame patys dar labai anksti, nejausdami, kokių poreikių tuo metu turi vaikas.
Eglė primena, kad vaikams iki vienerių metų formuojasi saugumo jausmas, iki trejų – valia, o vėliau – savarankiškumas, kurį mes, tėvai, kartais patys netyčia užgožiame skubėdami, kontroliuodami ar stengdamiesi padaryti „geriau“. Paauglystėje vaikas tiesiog parodo tai, kas jame buvo ilgus metus. Ji pabrėžia, kad kiekvienas tėvas turi nuolat mokytis, stebėti save ir suprasti, kad vaiko elgesys dažniausiai atspindi tėvų vidinę būklę, santykius namuose ir šeimos kultūrą.
Šeima – vieta, kurioje išmokstame mylėti ir būti mylimi
Galiausiai pokalbis natūraliai pereina į santykių temą. Eglė vadina šeimą geriausiu treniruočių lauku, kuriame mes mokomės pagarbos, empatijos, ribų, bendravimo, klausymo ir santykio su kitu žmogumi. Tai erdvė, kurioje nuolat auginame save, nes santykiai reikalauja nuolatinės refleksijos ir pastangų. Būtent čia išryškėja, kaip mes elgiamės, kai susiduriame su konfliktu, ar matome kitą žmogų, ar tik savo tiesą, ar gebame nusileisti, suprasti ir atsiverti pokyčiui.
Eglė pastebi, kad šiandien dažnai painiojama laisvė su chaosu. Žmonės nori būti nepriklausomi, bet pamiršta, kad vis tiek esame priklausomi nuo kitų, nuo gamtos, nuo santykių, aplinkos. Tikra laisvė atsiranda kartu su atsakomybe. Ji kviečia į santykius žiūrėti kaip į procesą, kuriame nuolat mokomės, o ne kaip į rezultatą, kurį turime pasiekti.
Laidos pabaigoje Eglė linki „ieškoti saulės viduje“, ypač darganotą rudenį. Ir tai puikus finalinis akcentas – nes visas pokalbis yra apie tai, kaip žmogus pats gali susikurti savo šviesą, jeigu tik pradeda nuo savęs.
