Kiek kartų per dieną paimame telefoną neturėdami jokio konkretaus tikslo? Atrakintas ekranas, kelių sekundžių trukmės vaizdo įrašas, dar vienas „Reels“, dar vienas perbraukimas pirštu – ir staiga suprantame, kad praėjo gerokai daugiau laiko, nei planavome. Kodėl taip nutinka? Ar tai tik įprotis, o gal jau probleminis telefono naudojimas? Ir kas iš tiesų priima sprendimą – mes patys ar mūsų smegenyse susiformavę automatiniai elgesio mechanizmai?

Apie tai laidoje „Algoritmai“ Agnė Turskienė kalbasi su neuromokslininke ir miego tyrėja dr. Laura Bojarskaite. Pokalbyje siekiama suprasti, kaip technologijos ir socialinių tinklų platformos veikia mūsų smegenis, dėmesį, atmintį ir elgesį, kodėl taip lengva įsitraukti į begalinį turinio vartojimą ir ką galime padaryti, kad technologijas valdytume mes, o ne jos mus.

Kada įprotis tampa problema?

Laura Bojarskaitė pabrėžia, kad telefono naudojimo nereikėtų iš karto vadinti priklausomybe. Priklausomybė yra klinikinę reikšmę turintis terminas, todėl svarbiau atkreipti dėmesį į tai, ar telefono naudojimas tapo probleminis. Vertinant svarbu ne vien tai, kiek laiko praleidžiame telefone, bet ir tai, ar galime jo nenaudoti, kas nutinka jo atsisakius ir kokias kitas gyvenimo veiklas išstumia nuolatinis telefono tikrinimas.

„Įprotis taip pat gali tapti problema – svarbu įvertinti, ar jis netapo probleminiu.“

Pasak neuromokslininkės, vienas paprastas būdas įsivertinti savo santykį su telefonu – sąmoningai pabandyti jo nenaudoti ir stebėti, kokias emocijas, mintis ar net fizinį diskomfortą tai sukelia.

Kodėl telefoną paimame net apie tai negalvodami?

Telefoną tikriname laukdami autobuso, stovėdami eilėje, nuobodžiaudami, jausdami nerimą ar patirdami nemalonias emocijas. Kuo dažniau tam tikroje situacijoje kartojame tą patį veiksmą, tuo labiau smegenys jį išmoksta. Galiausiai telefono paėmimas tampa automatiniu elgesiu, apie kurį nebereikia sąmoningai galvoti.

Laura atkreipia dėmesį, kad pats automatinio elgesio mechanizmas nėra blogas – smegenys nuolat automatizuoja veiksmus, kuriuos atliekame dažnai. Problema atsiranda tuomet, kai toks mechanizmas pradeda veikti mums nepalankiose situacijose, pavyzdžiui, kai kiekvieną nuobodulio ar nerimo akimirką automatiškai užpildome telefono ekranu.

Dopaminas – ne tik „malonumo molekulė“

Laidoje daug dėmesio skiriama ir dopaminui, apie kurį kalbant dažnai pernelyg supaprastinama. Laura Bojarskaitė paaiškina, kad dopaminas nėra vien malonumo molekulė. Jis glaudžiai susijęs su lūkesčiu, atlygio sistema ir mokymusi – smegenys vertina skirtumą tarp to, ko tikėjomės, ir to, ką iš tikrųjų gavome.

Socialiniai tinklai šį mechanizmą gali išnaudoti nuolat pateikdami naują turinį, kurio dar nežinome ir kurio galbūt tikimės esant įdomesnio už ankstesnį. Kitas vaizdo įrašas gali būti geresnis, įdomesnis ar labiau emociškai įtraukiantis, todėl norisi slinkti toliau.

Kodėl vieno ekrano kartais nebeužtenka?

Pokalbyje aptariama ir vis dažnesnė situacija: žiūrime filmą, tačiau tuo pat metu rankoje laikome telefoną. Atrodo, kad vieno stimulo nebeužtenka. Pasak Lauros, čia taip pat gali veikti išmoktas elgesys – kai filmas tampa lėtesnis ar šiek tiek nuobodesnis, smegenys jau „žino“, kad tokioje situacijoje galima griebtis telefono.

Socialinių tinklų algoritmai tuo metu mokosi iš mūsų elgesio. Jie stebi, kokį turinį žiūrime ilgiau, ką praleidžiame ir kas mus labiausiai užkabina. Taip kiekvienam vartotojui formuojamas vis labiau individualizuotas turinys.

„Platformos yra sukurtos, kad užkabintų ir kad ten žmonės sėdėtų kaip įmanoma ilgiau.“

Ką skrolinimas daro mūsų atminčiai?

Dar vienas svarbus pokalbio aspektas – atmintis. Kodėl kartais neatsimename net prieš kelis vaizdo įrašus matyto turinio?

Laura paaiškina, kad tam, jog informaciją įsimintume, pirmiausia turime sutelkti dėmesį. Skrolinant turinys keičiasi itin greitai, todėl smegenims trūksta laiko informaciją tinkamai užkoduoti. Be to, nuolat besikeičiantis turinys trukdo išsaugoti ką tik matytą informaciją, o nuolatinis konteksto keitimas ir pauzių nebuvimas dar labiau apsunkina šį procesą.

Ar telefonas tampa būdu pabėgti nuo emocijų?

Telefoną dažnai pasitelkiame ne tik todėl, kad norime pramogos. Kartais jis tampa greitu būdu išvengti nuobodulio, nerimo ar kitos nemalonios emocijos. Tačiau jeigu kiekvieną kartą, kai pasijuntame nepatogiai, iš karto griebiamės telefono, smegenys gali išmokti, kad būtent telefonas yra vienintelis būdas nuo tos emocijos pabėgti.

Laura siūlo išbandyti kitą kelią – leisti sau pabūti su nemalonia emocija ir pastebėti, kad ji gali sumažėti ar net visiškai praeiti savaime.

„Kuo daugiau ir kuo ilgiau išbūname su nemaloniais jausmais, tuo lengviau vėliau su jais išbūti.“

Vaikai, ekranai ir tėvų ribos

Didelė pokalbio dalis skiriama vaikams ir paaugliams. Ar galime tikėtis, kad dešimties, dvylikos ar trylikos metų vaikas pats supras, kada jau pakanka socialinių tinklų?

Laura atsako aiškiai – tikėtis tokios savireguliacijos iš vaiko nereikėtų. Vaikų ir paauglių smegenys dar vystosi, o sritys, susijusios su savikontrole, impulsų slopinimu, ilgalaikiu planavimu ir pasekmių numatymu, dar nėra visiškai susiformavusios. Todėl vaikams reikalinga suaugusiųjų pagalba, aiškios ribos ir pokalbiai apie tai, kaip naudoti ekranus.

Vis dėlto laidoje pabrėžiama, kad nėra vieno universalaus skaičiaus, kiek valandų ekranų per dieną vaikui yra „saugu“. Svarbu žiūrėti ne tik į laiką, bet ir į tai, ką vaikas veikia ekrane – mokosi, kuria, bendrauja ar tiesiog be sustojimo skrolina. Taip pat svarbu, ką ekranų naudojimas pakeičia: fizinį aktyvumą, miegą, socialinį gyvenimą ir kitas veiklas.

Drausti ar mokyti naudotis?

Pokalbis galiausiai pereina prie platesnio klausimo – ar visiškas socialinių tinklų draudimas yra išeitis? Laura pabrėžia, kad socialiniai tinklai nėra vien žalingi. Jie gali padėti palaikyti socialinius ryšius, rasti bendraminčių, mokytis, domėtis interesais ir gauti paramą, ypač tais atvejais, kai tokio ryšio žmogus negali lengvai gauti realiame gyvenime.

Todėl vien draudimo, pasak jos, nepakanka. Reikalingas sąmoningas naudojimas, skaitmeninis raštingumas ir palaipsniui ugdoma autonomija – gebėjimas pačiam pastebėti savo elgesį, suprasti jo pasekmes ir sustoti.

Ar atsakomybė tenka tik vartotojui?

Laidos pabaigoje klausimas nukreipiamas ir į pačias technologijų platformas. Jei produktai kuriami taip, kad vartotojui būtų kuo sunkiau sustoti, ar teisinga visą atsakomybę perkelti žmogui?

Laura išskiria vieną mechanizmą, kurį būtų verta keisti – begalinį skrolinimą. Ji siūlo, kad turinys turėtų aiškią pabaigą, nes būtent pabaiga suteikia žmogui galimybę sustoti ir sąmoningai pasirinkti, ar jis tikrai nori tęsti.

„Pirmiausia rinkčiausi tai, kad turinys turėtų aiškią pabaigą, ribą, kad nebūtų to begalinio slinkimo.“

Dar vienas praktiškas patarimas – išjungti spalvas telefono ekrane. Laidoje Laura mini tyrimus, kuriuose stebėtas mažesnis ekrano naudojimo laikas telefoną naudojant nespalvotu režimu.

Ką galime padaryti jau šiandien?

Pagrindinė pokalbio mintis nėra visiškai atsisakyti technologijų, o iš naujo susigrąžinti pasirinkimą. Laura siūlo ne tik bandyti mažiau naudotis telefonu, bet sąmoningai susirasti alternatyvias veiklas – būti lauke, susitikti su draugais, turėti hobį ir įsitraukti į veiklas, kurios pačios savaime yra malonios.

„Kuo dažniau nenaudojame telefono ir randame kitų, mus dominančių bei malonių veiklų, tuo lengviau atsitraukti nuo ekrano.“

O svarbiausias įgūdis, kurį verta ugdyti gyvenant pasaulyje, kuriame algoritmai vis geriau supranta mūsų elgesį, anot Lauros, yra dėmesio sąmoningumas.

Laida kviečia pažvelgti į savo santykį su telefonu iš neuromokslo perspektyvos ir paklausti savęs: ar mes dar patys pasirenkame, ką žiūrėti, kada sustoti ir kam skirti savo dėmesį? O gal dalį šių pasirinkimų jau už mus atlieka mūsų įpročiai ir algoritmai?