Kas slypi už muzikos, kuri užkabina jautriausias stygas? „Labas, Vilniau!“ laidoje vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina atlikėją Rūtą MUR – viena ryškiausių Lietuvos muzikos scenos asmenybių, kuri šiandien drąsiai jungia nostalgišką popmuzikos estetiką, asmeniškus išgyvenimus ir laisvės pojūtį.

Vasara tarp scenos ir gamtos

Šią vasarą Rūta MUR pasitiko itin aktyviai – koncertai visoje Lietuvoje, repeticijos prieš pasirodymus, nauji kūrybiniai sprendimai. „Ši vasara prabėgo kaip mirksnis, net ne mirksnis, o 0,1 procento mirksnio,“ – šypsosi ji. Ir vis dėlto, nors koncertai užima daug laiko, dainininkė stengiasi išsaugoti ryšį su gamta ir paprastumu: motociklas, miško takai, vandens telkiniai ir tyla tapo jos atrama, padedančia atitrūkti nuo miesto ritmo.

„Kartais važiuoju keliais, kur atrodo, lyg būčiau visai kitoje šalyje – aplink tik pušynai, jokių automobilių, jokio žmogaus. Toks pabuvimas gamtoje labai pravedina galvą ir grąžina į čia ir dabar“, – sako Rūta.

Simboliai, augalai ir tatuiruotės

Atlikėja yra ir simbolių žmogus – apie tai liudija jos tatuiruotės. „Pirmoji buvo rūta gėlė, rūta murarija – nuo jos kilo ir mano sceninis vardas. Kiekviena tatuiruotė man primena įvykį, žmogų arba gimtąją vietą. Kiekvienas augalas turi savą galią – ar tai būtų gydanti, ar nuodinga, ar turinti dvasinę reikšmę,“ – pasakoja ji. Rūtai svarbu ne tik estetika, bet ir giluminė prasmė – jos kūnas tampa savotišku gyvenimo žemėlapiu.

Muzika kaip dienoraštis

Didžioji pokalbio dalis sukasi apie muziką – Rūtos tikrąją kalbą. Ji pripažįsta, kad beveik visos jos dainos yra autobiografinės ir dažniausiai sukasi apie santykius. „Meilė – mano pagrindinis įkvėpimas. Nesvarbu, ar tai laiminga, ar vienpusiška, ar nutrūkusi meilė – visos patirtys tampa dainomis. Jos man – kaip jausmų dienoraštis,“ – atvirauja atlikėja.

Naujausi kūriniai, tokie kaip „Nebenoriu“, reikalavo daug drąsos – ne tik išleisti dainą, bet ir apsinuoginti prieš klausytojus. „Tą dieną, kai pasirodė šis kūrinys, buvau tikras nerimo kamuolys, nes labai sunku taip atvirai pasakyti, kad kažko trūksta, kad kažkas skauda,“ – prisipažįsta Rūta.

Nuo Ispanijos iki scenos Lietuvoje

Muzikinis kelias Rūtai nebuvo tiesus. Po filologijos studijų ji kurį laiką abejojo, ar apskritai verta tęsti muzikinę veiklą. Lemtingu tapo laikotarpis Ispanijoje pagal „Erasmus“ programą, kai per vieną vakarą, draugų paraginta, ji paėmė gitarą ir padainavo . „Jie nuščiuvo, o paskui pradėjo šaukti: „O Dieve, koks balsas!“ Man tai buvo lyg medus mano jautriai daliai. Supratau, kad privalau tęsti šį kelią,“ – pasakoja atlikėja.

Muzikiniai herojai ir įkvėpimai

Rūtos muzikinėje bibliotekoje – daug nostalgiškų vardų: „Tears for Fears“, „Bronski Beat“, „Culture Club“, Sandra, taip pat Woodstock‘o legendos – Jimi Hendrix, Janis Joplin, The Doors. Tačiau ypatingą vietą užima Freddie Mercury. „Jis buvo mano vokalo mokytojas. Mane visada žavėjo jo laisvė scenoje – nors gyvenime buvo santūrus, ant scenos jis pražysdavo. Aš pati jaučiu panašų kontrastą: gyvenime esu labiau introvertiška, bet scenoje viskas pasikeičia,“ – dalijasi Rūta.

Santykiai, pasimatymai ir tikrumas

Atlikėja ne vengia kalbėti ir apie santykius. Ji atvirai sako, kad geriausi pasimatymai jai vyksta ne prabangiose vietose, o važinėjantis po Vilniaus apylinkes automobiliu ar motociklu. „Aš visada ieškau vandens – prie ežerų, upių, kur ramu,“ – pasakoja Rūta. O apie bandymus užmegzti pažintis socialiniuose tinkluose sako tiesiai: „Į tokius pasiūlymus paprastai net neatrašau. Man svarbiausia tikrumas, o ne momentinė įtampa.“

Vienas įdomiausių epizodų – kaip Rūta pasakoja apie draugystę, užsimezgusią su bendraminčiu motociklininku: „Iš pradžių tai buvo paprastas susirašinėjimas apie motociklus, bet po truputį atsirado graži, lėta dinamika. Man atrodo, santykiuose svarbiausia neskubėti.“

Scenos pažadai

Kalbėdama apie artėjančius koncertus, Rūta žada klausytojams naują energiją. Vasaros terasoje ji pirmą kartą pasirodys su būgnininku, o sceną lydės vizualiniai sprendimai, įkvėpti jos mėgstamo žaidimo „GTA“. „Tai bus kelionė laiku – nuo nostalgijos iki dabarties, nuo prisiminimų iki to, ko dar net nepatyrėme. Man patinka portugališkas žodis saudade – ilgesys to, ko niekada nepatyrei. Mano muzikoje šito labai daug,“ – sako Rūta.