Kai kalbi su Simonu Poška, supranti – kai kurie žmonės gyvena ne žodžiais, o garsais. Vilniaus FM pokalbių laidoje vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina pianistą, kompozitorių ir teatrui neabejingą kūrėją apie tai, kaip skamba jo gyvenimas: tarp konkursų, repeticijų, Vilniaus gatvių ir asmeninių kūrybos etapų.

Tai pokalbis apie meną, kuris neleidžia gyventi paviršiumi. Apie laiką, kuris reikalingas įsigilinimui. Apie tai, ką reiškia išgyventi kiekvieną natą.

• Konkurso scena – daugiau nei pergalė. Simonas pasakoja apie tai, ką jam davė tarptautiniai pianistų konkursai – ypač M. K. Čiurlionio konkursas. Nors jų tempas spartus ir konkurencijos daug, tai – svarbi scena augimui, matomumui ir naujiems kontaktams.

„Konkursai padeda sukurti discipliną. Jie formuoja atlikėją iš vidaus.“

• Kūryba. Muzikos kūrimas Simonui – ne darbas, o neišvengiama būsena. Įkvėpimo šaltiniai – įvairūs: nuo asmeninių patirčių iki knygų ar visiškai atsitiktinių situacijų. Kartais – tai tiesiog banga, kuri užklumpa netikėtai.

„Aš nesu profesionalus kompozitorius. Tiesiog negaliu nerašyti, kai ateina tas jausmas.“

• Teatras – nepaleidžiama aistra. Simonas vaikystėje vaidino ir visai neseniai – pats parašė pjesę, kurią pastatė Vilniuje. Teatras jam – paralelinis pasaulis, kuris gyvena greta muzikos ir niekada nedingsta.

„Teatras mane visada traukė. Tai emocinis pasaulis, į kurį grįžtu.“

• Festivalis Vivace Vilnius – sugrįžimas prie ištakų. Simonas ketvirtus metus iš eilės dalyvauja klasikinės muzikos festivalyje Vivačia Vilnius, kur koncertuoja, veda meistriškumo pamokas ir grįžta į savo mokyklą – M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Tai jam ne tik muzikinė, bet ir asmeniška patirtis.

„Tai – mūsų festivalis Vilniuje. Čia užaugom. Čia grįžtam kaip namo.“

Pokalbyje kiekvienas klausytojas gali pajusti, kaip atrodo gyvenimas, kai kūryba tampa kasdienybe.