Ar galima būti lietuviu gyvent Amerikoje, niekad nesutikus nė vieno tautiečio aplink save? Ką lietuviai atsineša į užsienį – kultūrą, kalbą, liūdesį ar drąsą būti kitokiais? Kur iš tiesų jaučiamės labiau „namuose“ – Lietuvoje ar ten, kur po kojomis svetimas grindinys, bet krūtinėje vis dar plaka lietuviška širdis?
Į šiuos klausimus atsakymų ieškome laidoje „Vilniaus ritmu“ , kurioje vedėjas Bernardas Daugirda kalbina du svečius:
- Paulių Mikalauską, studijuojantį istoriją prestižiniame Pensilvanijos universitete JAV,
- Ovidijų Sudžių, Vilnius FM programų vadovą, turintį asmeninės emigracijos patirties ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir ir tarptautinę patirtį su JAV krepšinio rinka.
Tai gilus pokalbis apie šiuolaikinę lietuvių emigraciją, diasporos kultūrą, identiteto ieškojimus ir susidūrimus su pasauliu už Lietuvos ribų.
- Iš Vilniaus į Ameriką – kelionė, kurioje susitinka istorija ir kasdienybė.
Paulius Mikalauskas į JAV išvyko dar paauglystėje. Šiandien jis – vienas iš 45 tūkstančių studentų Pensilvanijos universitete. Tiksliau – vienintelis lietuvis tarp jų. Pašnekovas dalinasi, ką reiškia būti mažumos mažuma: „Kartais jautiesi kaip paskutinis atstovas – ne tik tautos, bet ir kultūros, kalbos, net humoro.“
Kartu su Bernardu ir Ovidijumi Paulius diskutuoja apie tai, kaip atrodo amerikietiškas universitetas iš vidaus, kokią vietą jame užima laisvo žodžio kultūra, kodėl Lietuva amerikiečių akimis atrodo tolima ir beveik nematoma, ir kaip lietuviai dažnai pasitelkia… krepšinį kaip savo tapatybės kozerį.
„Sabonis ar Marčiulionis? Ar amerikiečiams tai pažįstami vardai? Mes gal ir norėtume būti įdomūs, bet ten – LeBronas, Stephas Curry ir 50-ies valstijų problemos“, – su šypsena konstatuoja Paulius.
- Kai grįžti iš užsienio ir nustembi, kad Vilnius… švaresnis ir žalesnis nei Londonas ar Niujorkas
Ovidijus Sudžius dalijasi patirtimis iš Jungtinės Karalystės – nuo žiniasklaidos stereotipų apie „gulbes kepančius lietuvius“ iki šiuolaikinių tarptautinių šeimų ir verslų Londono širdyje. Jis pastebi aiškų pokytį: lietuviai per dvidešimt metų pasikeitė – nuo tyliai uždarbiaujančių darbininkų iki savimi pasitikinčių Europos piliečių.
Abu pašnekovai sutaria – Lietuva keičiasi greičiau, nei spėjam ją atpažinti. Sugrįžus iš Prancūzijos, Anglijos ar Amerikos, pirmas kultūrinis šokas nebūtinai būna dėl kainų ar klimato. Kartais – dėl švarių gatvių, efektyvių paslaugų ar modernios visuomenės.
„Amerikietiška svajonė jau nebe tokia žavinga. Smarvė, benamiai, atskirtis… Lietuvoje, atrodo, viskas mažiau pompastiška, bet tikriau“, – sako Paulius ir prideda, kad mes pradėjome formuoti savo lietuvišką svajonę, kaip kažkada, tai formavo mūsų Lietuvos krepšinio rinktinė. Dabar galime pasigirti ne tik krepšiniu, bet ir savo tautos progresu.
- Lietuviškumas tarp nostalgijos ir progreso
Vienas įdomiausių epizodo aspektų – pokalbis apie lietuvių bendruomenes pasaulyje. Diskutuojama, kaip Amerikos lietuviai dažnai gyvena labiau „etninį“, folkloru paremtą lietuviškumą, saugodami tarpukario idealus, o Europos lietuviai – labiau šiuolaikinį, europietiškai permąstytą identitetą.
Skirtumas ryškus net kalboje: anglijoje lietuviai greičiau praranda kalbą, o Amerikoje – ją idealizuoja. Emigracijoje lietuviškumas kartais tampa šventenybe, kurio saugojimas – ne pasirinkimas, o tapatybės pagrindas.
- Kas būtų, jei mūsų istorija būtų pasukusi kitu keliu?
Pokalbyje paliečiama ir istorijos tema. Bernardas klausia: kas būtų, jeigu Lietuva nebūtų patyrusi okupacijos XX a. viduryje? Ar būtume turtingesni, vakarietiškesni, laisvesni?
Paulius, kaip istorijos studentas, atsargiai reaguoja į tokius scenarijus, bet atvirai pripažįsta: jei ne praeities randai, šiandien galėtume būti visai kitokia valstybė. Tačiau ir dabar Lietuva turi savo kelią – augantį, į Vakarus nukreiptą, bet savitą.
„Tapatybė be sienų“ – tai ne tik pokalbio pavadinimas, bet ir jo esmė. Jame atsiskleidžia, kad lietuviškumas šiandien gyvas ne tik Kalvarijų turguje ar Lukiškių aikštėje, bet ir tarp Pensilvanijos universiteto koridorių, Niujorko metro ar Londono priemiesčių.
